Mes turime 60 svečius online

Apsilankymų šiandien:42
Apsilankymų vakar:714
Apsilankymų šį mėn.:9976
Apsilankymų iš viso:1530903

Arkivyskupas Jurgos Matulaitis savęs netaupė ir negailėjo

2012 m. kovo 24 d., šeštadienis Nr.24 (1167)

„Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės Tau ir Tavo bažnyčiai“. (Jurgis Matulaitis)


Vis ta Maskva...

Bolševikai vykdė areštus nuo pat savo atėjimo į valdžią. Sausio mėnesį suėmė M.Biržišką ir A.Janulaitį – reikalavo, kad pasmerktų Lietuvos Tarybą. Neišreikalavę paleido. Vyskupas susirūpino, ar nebus patekęs į nagus ir kunigas J.Tumas – kelinta diena nepasirodo. Vieną rytą prieš mišias gauna jo kortelę – sergąs smegenų uždegimu, prašo aprūpinti sakramentais. Po mišių J.Matulaitis išsiskubina pas ligonį. Vyskupas išklauso išpažinties ir ruošiasi duoti Komuniją. O ligonis lipa iš lovos ir suklumpa ant grindų: šitaip jis įpratęs priimti Komuniją. Atgal nebepajėgia įlipti – vyskupui tenka padėti. Iš tikrųjų jis sirgo ne smegenų uždegimu, o dėmėtąja šiltine.
Gaila kenčiančio, dar labiau – kraujuojančios tautos. Juk toji revoliucinė valdžia – savi tautiečiai, o štai smaugia kitų tautiečių pradėtą laisvės kovą. Maskva vasario 20 – jąją jau paskelbė Lietuvos – Gudijos sovietinę respubliką. Vis ta Maskva, kuri tiek laiko buvo pavergusi, prievartavusi, žalojusi mūsų tautos dvasią. Dieve, kada gi tai baigsis.

 

Vyskupą saugojo Vilniaus varguomenė

Bolševikams vis nebuvo pagrindo areštuoti vyskupą. Provokuojamas nesidavė, bauginamas nepabūgo. Blogiausia, kad jo pusėje buvo miesto varguomenė. Ji tiesiog saugojo vyskupą. Pagaliau vyskupas gauna valdžios įsakymą per 3 dienas išsikraustyti iš savo rūmų. Nutarė nesikraustyti, tegu išmeta jėga. Žinia pasiekė miestą, ir žmonės sujudo. Būriais pradėjo rinktis varguomenė ir darbininkai. Vyskupas pas V.Kapsuką pasiuntė ponią E.Vileišienę. Kapsukas atšaukė įsakymą. Kitą naktį, antrą valandą nakties, bolševikai patys bandė įsiveržti į vyskupo rūmus, bet sargas neįleido.

 

Pažadėjo ir išmoko gudiškai

Tada bolševikai pagavo gatvėje vyskupo tarną Andrių ir uždarė į kalėjimą. Laikinai Andriaus pareigas perėmė kitas žmogus. Vyskupas sužinojo, kad jis moka gudų kalbą, tad su juo pradėjo kalbėtis gudiškai ir ši kalba jam gerai sekėsi.

Žinojo, kad tai paniekintųjų ir suniekintoji kalba. Kunigai neįsileido jos į bažnyčias. Gudiškai negalėjo žmogus prasižioti nė per išpažintį. „Reikėtų visoms tautybėms duoti laisvę, visas lygiai gerbti ir globoti“, - mokė J. Matulaitis. O dėl kalbos – tai visi kunigai turėtų išmokti lietuviškai ir gudiškai.

 

Po raudonarmiečių vizito – nei kryžiaus, nei vyskupo žiedo

Kartą po labai sunkios kelionės vizituojant parapijas vyskupas labai pavargęs nuėjo miegoti. Vyskupas nusiėmė kryžių ir žiedą, pasidėjo ant staliuko prie lovos ir atgulė. Pačiame įmygyje pažadino svetimas šiurkštus balsas. Praveria akis – raudonarmiečiai, iešką legionierių ir ginklų. Kai jie išėjo, ant staliuko nebebuvo nei kryžiaus, nei žiedo. Vėliau įsigijo kuklų kryžių ir dar kuklesnį žiedą. Kitą dieną ateina keletas jaunų bolševikų ir praneša, kad reiks vyskupui apleisti namus. Vyskupas pasiruošė užleisti butą. Ateina kažkokia moteris, apžiūri kambarius ir nežinia, ar jei pagailo suvargusio vyskupo, ar nepatiko butas, - pasakė nebeateisianti čia gyventi.

 

Lenkams nereikalingas lietuvis vyskupas

Ištisi dekanatai liko be kunigų – pabėgo į Lenkiją nuo bolševikų. Prie Lietuvos priartėja lenkų kariuomenė, išstumdama bolševikus. Vėl sumaištis. Vilnių užima generolas Želigovskis. Nauja tvarka ir nauji reikalavimai. Prasideda įnirtingas šmeižtas prieš Vyskupą. Nesiliauja kalbos dėl galimo jo nužudymo. J.Matulaitis suprato, kad atmosfera tam palanki. Tačiau nieko nedarė, kad save apsaugotų. Sakydavo esąs pasirengęs mirti. Nauja valdžia šalino lietuvius kunigus, uždarinėjo mokyklas, nustojo eiti lietuviški laikraščiai. Bet vyskupas lankosi parapijose, prabildamas tenykščių žmonių kalba, išmoksta net gudiškai kalbėti, myli prasčiokus. Vyskupas informuoja apie susidariusią padėtį Vatikaną, prašosi atleidžiamas iš pareigų.

Vatikanui su Lenkija pasirašius konkordatą, vyskupas suprato: lenkai prieštaraus, kad jų valdomame Vilniuje liktų vyskupas lietuvis. Todėl 1925 m. atsistatydino ir apsigyveno Romoje. Popiežius jį paskiria Lietuvos apaštaliniu vizitatoriumi. Daugiausia jam teko padirbėti reguliuojant Lietuvos ir Vatikano santykius, įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją.

 

Liga vėl atsėlino

Ruošdamas sutartį, vadinamą konkordatu, su Vatikanu, darbuose ir rūpesčiuose paskendęs, jis nepastebėjo, kaip toli nuėjo jo kaulų tuberkuliozė. Nuo įtempto darbo, pervargusį, nusilpusį arkivyskupą surėmė baisūs skausmai. Jam siūlė gydytoją, bet jis atsisakė. Rašyti pranešimą kardinolui P.Gasparri baigė tik trečią dieną ir įdavė nunešti į paštą, o pats nuėjo į lovą. Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį skausmai pasidarė nebepakenčiami, ir arkivyskupas sutiko, kad būtų pakviestas gydytojas. Apie 1 val. nakties atvyko daktaras V.Kairiūkštis ir nustatė, jog trūkęs apendicitas. Skubiai susirišta su profesoriumi Hagentornu (chirurgu); Kunigas J.Vailokaitis paskolino savo automobilį gydytojui parvežti, bet šoferį areštavo nuovados policija, nes buvo karo stovis.

Užtruko, kol šoferis buvo išlaisvintas ir atvežė prof. Hagentorną. Šis nenorėjo daryti sprendimo be konsiliumo; ieškojo trečio gydytojo – Žemgulio; jo neprisišaukė. Tada liepė ligonį gabenti neštuvais į jo kliniką ir tik rytą, 10 valandą padarė operaciją. Operacija pavyko. Ligonis pradėjo jaustis geriau, bet jo lankyti niekam neleista. Tik vienas vienuolis kasdien jam atnešdavo Komuniją.

 

„Gana, keliausiu amžinybėn“

Jį slaugė pasikeisdamos trys gailestingosios seserys. Vienai jų vakarop tarė: „Gana, keliausiu amžinybėn“.

Po kelių dienų liga komplikavosi. Ir 1927 metų sausio 27 dieną vyskupas Jurgis Matulaitis, palaiminęs marijonų vienuoliją, būdamas tik penkiasdešimt šešerių metų, tyliai su šypsena veide užgeso. Žinią iš ryto pranešė Kauno bažnyčių varpai. Telegrama nunešė žinią Apaštalų Sostui. Praėjo 20 dienų. Virto kitas Lietuvos ąžuolas – mirė dr. Jonas Basanavičius.

 

Genialumas, veiklumas ir šventumas

Trys bruožai neabejotinai būdingi jo asmeniui – genialumas, veiklumas ir šventumas, kurie sukuria labai retą, spalvingą asmenybės darinį, vertą mūsų dėmesio ypač šiais laikais. Vyskupas Jurgis Matulaitis buvo didelio šventumo žmogus, maldos vyras. Jis visą savo gyvenimą kartojo žodžius: „Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės Tau ir Tavo Bažnyčiai“.

Literatūra:
1. Stasys Yla. Jurgis Matulaitis. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1993
2. Kazimieras Vasiliauskas. „Šviesi vilties žvaigždė“. „Tyto Alba“, Vilnius. 2001
3. „Ūkininko patarėjas“, 1997 m. spalio 29 d. Nr. 86(662)
4. Stasys Yla. Švč. M. Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija, 2007

Parengė Bronius Lazaraitis ir Danutė Bučelienė

 

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis