Vaikų, kuriuos prieš Kalėdas atsisakė vežioti, ir toliau neveža

Atrodo, kad palietus toli gražu ne vienai šeimai skaudžią temą dėl vaikų pavėžėjimo, ir ne tik Pabradės zonoje, taip paprastai palikti jos nepavyks. Nesitikėjau, kad rajone tiek daug tyliai kenčiančių šeimų. Valstybė duoda geltonuosius autobusėlius, o mokyklos, pasirodo, kažkodėl vežioja ne visus mokinius. Neveža iš nuošalių vietovių! Žmonės net dirbti negali tik todėl, kad reikia žiemą tamsoje vedžioti vaikus per laukus ir miškus iki kelių, kuriais važiuoja autobusai. Jeigu pavyktų išsikovoti teisėtai priklausantį pavėžėjimą Pabradės zonos vaikams, tikriausiai baigtųsi vargai ir kitiems.

Susiduriančios su šia problema šeimos nepraranda vilties, o prieš savaitę įvykęs nelaimingas atsitikimas Vilniaus kelyje, kai automobilis partrenkė devynmetę Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokinukę, dar labiau sukrėtė šeimas. Jų neapleidžia baimė dėl vaikų saugumo. Iš tiesų Vilniaus kelyje atsidūręs pėsčias nejaukiai jaučiasi net suaugęs žmogus, ypač prieblandoje, o ką bekalbėti apie vaiką. Suaugusieji – gimnazijų direktoriai, savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja ir visa svita specialistų, meras ir jo patarėjų armija – net įvykus nelaimei kelyje nepadarė jokių išvadų. Vaikai, kurie nuo Kalėdų liko „už borto“ - jų į mokyklą nebevežioja mokykliniai autobusai – toliau palikti likimo valiai – vaikščioti Vilniaus keliu ar per pažliugusius laukus, miškus. Nes ten autobusui, pasak direktorės rašto, važiuoti nesaugu...

Iškėlusi mokinių nevežimo problemą, gavo raštą ir redakcija. Pabradės „Ryto“ gimnazijos direktorė Laima Markauskienė reikalauja paneigti ir patikslinti faktus ir dar – kad be komentarų.

 Pateikiame skaitytojų teismui paneigimo originalą su originaliu direktorės parašu. Be komentarų, bet su autorės, t.y. mano, nuoširdžiu prisipažinimu: jaučiuosi labai kalta, kad nežinau Pabradės zonoje esančių kaimų, neįsivaizduoju mokyklinio autobusėlio maršruto, todėl paskleidžiau klaidingus faktus... Labai nesigilinau ir į tai, kaip mokyklos dalinasi maršrutus. Man rūpėjo dar visai maži vaikai, kuriems ankstų rytą tenka išeiti į tamsų kelią. Ką išgirdau iš besijaudinančių motinų pasakojimų, tą ir parašiau. Padvarės viensėdyje gyvenanti Inga sakė, kad autobusas važiuoja pro šalį, tai kodėl gi negalėtų užsukti, kaip anksčiau, ir vaikai saugiai nuvažiuotų? Mamai darbe nereikėtų jaudintis nuolat galvojant, kaip vaikai pasiekė mokyklą. Įsivaizduoju, kokią įtampą patiria mama. Priminsiu, vaikų tėvas miręs, taigi mamai tenka jais rūpintis vienai.

Pašnekovės labai jaudinosi. Gal todėl jos nepasakė, kad, anot jų, kol neperėmė šio maršruto Markauskienė, vaikus vežiojo seniūnijos transportas. O gal moterys to nė nežinojo – koks joms skirtumas, kieno transportas, svarbu, kad vaikus vežė.

Toliau – kaip toje pasakoje be galo: o kodėl ir toliau seniūnija negali vežti? Todėl, kad maršrutą perėmė Pabradės „Ryto“ gimnazija. O kodėl tada ji tų vaikų neveža, jeigu maršrutą perėmė? Gal todėl, kad taip nori?..

Galima būtų dar ilgai taip tęsti, bet niekam nuo to lengviau nebus – nei vaikams, kurie ankstų rytą bijo vilkų sutikti, nei jų mamoms, nei jau nukentėjusios mergaitės šeimai. Beje, pasak kalbinto teisininko, šeimai turtinę ir neturtinę žalą turėtų atlyginti mokykla, kuri neužtikrino saugios vaiko kelionės į mokyklą.

Mano žiniomis, seniūnija turi galimybę pavežti vaikus kur tik reikia, galėtų ir šiuos vaikus vežioti, bet šį maršrutą iš seniūnijos paėmė Pabradės „Ryto“ gimnazija. Tai gal galėtų grąžinti, jeigu neaprėpia? Ir visi būtų laimingi...

Irena PAULIUKEVIČIENĖ