Mes turime 139 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1025
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17226
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93256
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Laisvalaikis – tai galimybė daryti tai, kas miela širdžiai

2019 m. vasario 20 d., trečiadienis Nr.14 (1834)

Jau kuris laikas stebiu įdomų reiškinį, kai žmonės, palikę miestų patogumus, vis dažniau sugrįžta gyventi į kaimus, vienkiemius, o sugrįžę imasi tai gyvulius auginti, tai kita įdomia veikla užsiimti, tuo gerokai stebindami nykstančiuose kaimuose likusius gyventojus, kurių didžioji dauguma – vyresnio amžiaus ar jau tikri senoliai. Ir šis mano pasakojimas, kaip prieš kurį laiką iš teleekranų sakydavo dvi žavios blondinės, kaip tik į temą.

Į redakciją paskambinusi Jurgita Baravykienė pakvietė apsilankyti jos ūkyje, kuris įsikūręs Didžiasalio kaime, ant ribos su Švenčionių rajonu. Beje, įdomu tai, kad Jurgita, kaip ūkininkė, įsiregistravusi Švenčionių rajone, o gyvena ir ūkininkauja su vyru Jurgiu Didžiasalio kaime. Didžiąją dalį produkcijos realizuoja Švenčionių turguje. Beje, ir tą dieną, kai susitarėme susitikti, ji buvo ką tik sugrįžusi iš Švenčionių turgaus. Ir dar, jei Jurgita, kaip dažnai sakoma apie iš kaimų į miestus išsikėlusius gyventi ir jų palikuonis – antra karta nuo žagrės, ir gyvena dabar sugrįžusi senelių namuose, tai Jurgio ir tėvai, ir seneliai – tikri vilniečiai, bet apie viską iš pradžių.

- Šituose namuose, kur dabar mes gyvename, išaugo mano mama, tėvo gimtinė – Rėkučių kaimas. Šituose namuose labai daug laiko praleidau vaikystėje. Nuo vaikystės žinau, ką reiškia ir šieną tvarkyti, ir bulves kasti bei kitus darbus dirbti. Kalbant apie mano darbą iki sugrįžimo į kaimą, tai esu baigusi Vilniaus universitete ekonomiką, magistrantūrą baigiau jau beveik čia gyvendama. Įgytas išsilavinimas man savotiškas savivertės pakėlimas, nes dažnai į sugrįžtančius į kaimą žiūrima skeptiškai. Paskutinius metus gyvendama Vilniuje dirbau „Maximos“ personale, bet visą laiką galvojau apie sugrįžimą gyventi į kaimą. Vyras – tikras miestietis ir jokio ryšio su kaimu neturėjo... Bet jam čia jau nuo pat pradžių buvo įdomu, ir net pati stebiuosi, kaip jam sekasi kaimiškus darbus dirbti, kaip jis puikiai su technika tvarkosi, - pradeda savo pasakojimą Jurgita Baravykienė.

- Kas paskatino metus miestietišką gyvenimą sugrįžti į kaimą?

- Net nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Sugrįžimą galima būtų suskirstyti į kelis etapus. Pirmasis, kai nuo 2009 m. pradėjome žemę dirbti, tada dar tarp Vilniaus ir Didžiasalio gyvenome, po to 2011 m. Jurgis, baigęs tarnybą policijoje, persikėlė gyventi į kaimą, o aš 2013 m. irgi persikėliau gyventi į Didžiasalį. Beje, 2003 m. mes iš giminių atsipirkome šiuos namus ir jau pradėjome tvarkytis... Kalbant apie nykstančius kaimus, mažėjo žmonių, mažėjo ir laikomų galvijų. Atvažiuodavome į Didžiasalį, o pienelio nėra iš ko paimti... Taip ir pradėjome su vyru kalbėti, kad gal net ožką reikėtų nusipirkti. Ir nusipirko ožką vyras. Taip ir prasidėjo papildomi darbai. Beje, tai buvo pirma ožka Didžiasalio kaime. Tokia buvo pradžia, ir šiuo metui mes ne tik 15 ožkų turime, bet ir 3 karves, avis. Bet žinote, kokia palaima dirbti sau, kai tu pats esi sau šeimininkas...

- O kaip dukros reagavo į jūsų sprendimą iš Vilniaus persikelti gyventi į Didžiasalį?

- Reakcija buvo nekokia ir dabar požiūris ne ką pasikeitė. Atvažiuot, žinoma, atvažiuoja ir darbus padeda dirbti, kai reikia. Kadangi man visą laiką aukščiau visko buvo šeima, tai ir dabar stengiamės taip darbus sudėlioti, kad šeštadieniais, sekmadieniais galėtume ilsėtis ir su dukromis pabūti kartu. Juolab, kad dabar jau ir savo techniką turim, tad darbus padarome greičiau... Žinoma, visko buvo su tuo mūsų ūkio kūrimu. Ir apgaudavo nepatyrusius perkant galvijus, taip su pirma karve buvo, bet nieko, dabar jau ir apie gyvulių skaičiaus mažinimą pagalvojame, bet ir tų gyvulėlių gaila. Taip pamilsti, prisiriši...

- Jurgita, o kokią produkciją gaminat iš pienelio?

- Pagrindinė produkcija, kurią vežu parduoti į turgų ar parduodu internetu, yra sūriai, kiti pieno produktai, dar daržovės, o pagrindinė realizavimo vieta – tai Švenčionių turgus. Nežinau, ar mes jį prisijaukinome, ar jis mus, bet ten mums patinka, o, va, Ignalinos turgus kažkaip nesužavėjo. Pagrindinis mano reikalavimas sau – tai produkcijos kokybė, švara. Didžioji dalis produkcijos vakuumuota, supakuota. Pienas specialiuose buteliuose. Gal ir nepatikėsit, bet daug produkcijos realizuojama internetu. Turim savo klientūrą. Dabar tradiciniai varškės sūriai praranda paklausą, tad dabar pradėjau gaminti fermentinius sūrius. Jie daugiau į miestą keliauja. Dabar dar naujus sūrius pradėjau gaminti, kol kas tik pradžia. Jie daugiau delikatesiniai ir gaminu juos iš ožkos pieno. Idėjų visada turiu, tik reikia tam tikro momento joms realizuoti, - šyptelėjusi sako Jurgita.

- Darbas darbu, bet ar lieka laiko laisvalaikiui?

- Kas yra laisvalaikis? Į tai galima pažiūrėti iš skirtingų kampų. Tokio laisvalaikio, kai aš kažką darau sau, aš neturiu, bet mano visas gyvenimas dabar yra laisvalaikis, nes galiu sau leisti nedaryti to, kas man nepatinka. Turėdama minutę laiko sėdu prie kompiuterio ir internete ieškau tai įdomių receptų, tai teisės aktus skaitau. Anksčiau mėgau megzti ir dabar prie to pomėgio norėčiau sugrįžti, bet kol kas tam nėra laiko. Ir pakeliauti turint tokį ūkį laiko nėra... Čia dukra mums su vyru vienais metais jam, kitais – man keliones į Gruziją suorganizavo... Trumpam, žinoma, tai į Latviją, tai į Lenkiją ar Estiją pabėgę buvom.

- Jurgita, o jei būtų galima laiko ratą atsukti atgal, ar eitum visas šitas „kalvarijas“?

- To manęs jau ne kartą klausė. Bet gal viską darytume kiek kitaip, nes jau yra patirtis, bet gyventume tik kaime... Juk čia aplinkui gamta, čia ir stirną, ir lapę pamatysi, o ką mieste – mūrus, asfaltą. Čia gera gyventi, čia mano kaimas, mano namai, - baigdama mūsų pokalbį sako ūkininkė Jurgita Baravykienė.

Paskui apžiūrime jos gaminamą produkciją ir ne tik apžiūrime, bet ir skanaujame, o galutinis taškas – tai pasimatymas su draugiškomis ožkytėmis ir avytėmis. Štai toks miestiečių, sugrįžusių į kaimą, gyvenimas, o tokių siekių ir noro dirbti gal ne vienas tikras kaimo žmogus gali pavydėti.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis