Mano lesykloje kasdien dar sukasi pulkas paukščių. Žinia, ne šiaip sau – rytais papilu saulėgrąžų, kad jų pakaktų iki vakaro.

Dabar jau kovas. Kelintą dieną sau vis primenu: rytoj nelesinsiu! Ryte nepilsiu nė sėklelės, tegul lekia sau… Tačiau ryte pamatau baltuojantį sniegelį, po kojom braškantį ledokšnį ir… negi aš galiu būti toks žiaurus? Negi pripratinęs juos prie lesyklos, imsiu ir atstumsiu? Taigi vėl pripildau lesyklą ir pasižadu: ne ryt, bet kurią nors dieną imsiu ir nepilsiu… Nė sėklelės…

Žinau, kad taip bus. Bet man būtų smagiau, kad tą praneštų patys paukščiai, kad jie išskristų į savo miškus ir sugrįžtų kitą rudenį.

Dabar sau jau nieko nežadu, o sakau: tegul jie patys nusprendžia. Gal taip ir geriau…

Selemonas PALTANAVIČIUS