Mes turime 347 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1406
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11593
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87623
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Moters gyvenimo istorija, verta filmo scenarijaus

2019 m. kovo 16 d., šeštadienis Nr.20 (1840)

Istorija, kurią noriu šį kartą papasakoti, verta kino scenarijaus, bet ne kokios nors muilo operos ar Holivudo pasakėlės, o rimto filmo, nes tai pasakojimas apie moters gyvenimą, kuris buvo pilnas išbandymų ir pasiaukojimo. Šia savo motinos gyvenimo istorija pasidalino viena gera pažįstama. Susitarėme, kad nebus pasakojime tikrų vardų, tad savo heroję pavadinsiu Veronika, nes rašyti visiškai be vardo nėra lengva...

Istorija prasideda 20-ojo amžiaus pradžioje, kai Europoje vyko nuožmios I pasaulinio karo kovos, kai carinę Rusiją ir visą pasaulį sudrebino 1917-ųjų spalio revoliucija. Veronika su tėvais, seserimi ir dviem broliais gyveno netoli Peterburgo. Veronikos tėvai buvo turtingi dvarininkai. Tėvas neblogai pažinojo Leniną, kuris net ir apsilankydavo jų namuose. Matė revoliucijos vadą ir Veronika, bet prasidėjus revoliucijai visa šeima bėgo kuo toliau nuo revoliucijos židinio. Bėgo palikę beveik viską, pasiimdami tik tai, kas būtina. Taip ir dabartinėje Švenčionių rajono teritorijoje atsidūrė. Kadangi pinigų turėjo, tai 300 hektarų žemės su mišku nusipirko, pastatė namą. Įsikūrė kaip ir pridera turtingiem žmonėm. Tik kartais turtai ne visada laimę neša... Neatnešė turtai laimės ir Veronikai. Tėvams mirus, ištekėjo už vietinio ruso, bet tas vis į šoną nuklysdavo. Kai mirė pirmagimis, Veronika, palikusi gyvulius, žemes, sodybą, išvažiavo į Vilnių. Pradėjo tarnauti prancūzų šeimoje. Mokėjo skaityti, rašyti prancūzų kalba. Su prancūzų šeima ir į Prancūziją jau buvo susiruošusi išvažiuoti, bet praėjus 5 metams vyras susirado bėglę žmoną ir įkalbėjo grįžti. Sugrįžo, bet vyras savo įpročių nekeitė, tik vaikai vienas po kito gimė. Net sunku įsivaizduoti, kaip sunku buvo Veronikai, kilusiai iš turtingų dvarininkų šeimos, pakelti ne tik fizinį krūvį, kai reikėjo dirbti kaip prasčiokei, vaikus maitinti, bet sunkiausia, ko gero, buvo vyro psichologinį smurtą pakelti, bet kur dingsi, į Prancūziją neišvažiavo, o kur su keturiais vaikais dingsi... Taip, buvo ir žemės, ir miško, ir gyvulių, badauti tikrai neteko, o va laimės taip Veronika ir neturėjo.

Sunkiai prognozuojamas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpis jau buvo čia pat. Geros dūšios buvo Veronika, negailėjo nieko vargšams. Vieną dieną prie nelengvų gyvenimo išbandymų prisidėjo ir vyro mirtis. Jį rado nušautą. Taip ir liko Veronika viena su keturiais vaikais. Su tokia gausia šeima ir į Švenčionėlius persikėlė gyventi. Tie 4 pypliai buvo didžiausias Veronikos turtas. Bet ir Švenčionėliuose buvo ne ką lengviau. Vieną kartą tik keisto atsitiktinumo, o gal apvaizdos, dėka mirties išvengė vyresnė dukra. Kulka tik per krūtis perėjo. Buvo pokaris, nežinojai, kas ir kodėl tave gali nušauti... Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo to paties milicijoje tarnaujančio žmogelio darbas, kuris ir Veronikos vyrą nušovė. Visoj toj įvykių sumaištyje buvo ir žmonių, kurie padėdavo, įspėdavo apie gresiantį pavojų, buvo toks žmogus ir iš stribų būrio, kuris pranešdavo apie pavojų.

Anksčiau žmonės buvo mielaširdingesni, įsileisdavo pagyventi. Priimdavo į savo kuklų namelį prašaliečius ir Veronika. Kas, kad tos vietos nedaug, bet kai širdis užuojautos ir atjautos pilna, tai ir duonos riekelė prašaliečiui atsiras, ir kampas prisiglausti. Vieną vakarą į namelio duris pasibeldę nelaukti svečiai – Lietuvos partizanai – atvežė sunkiai sužeistą draugą ir paprašė porai dienų priglausti. Žadėjo po poros dienų paimti, bet nepaėmė. Kas žino, gal žuvo kur nors. O sužeistas partizanas buvo labai sunkios būklės. Sužeista koja atrėdė siaubingai. Veronika, nubėgusi pas tuomet Švenčionėliuose buvusį daktarą šiokių tokių vaistų atsinešė. Paskui dar vaistų atnešė tas stribas. Beje, jis daug gero padarė: pranešdavo Veronikai kur ir į kokį kaimą stribai ruošiasi eiti. Veronika apie tai pranešdavo žmonėms. Deja, ir tą stribą, ko gero, savi iš nugaros nušovė. Taip elgiasi tik bailiai, bet tokių su ginklu rankoje pokario metais buvo daug... Bet sugrįžkime prie to partizano istorijos. Jis nekalbėjo ir nesuprato rusiškai, o Veronikos šeimoje kalbėjo tik rusiškai. Kartais Veronika su vyresniuoju sūnumi pakalbėdavo apie tai, ką reikės daryti, jei partizanas mirs. Veronika gydė jį įvairiausiomis žolelėmis, kitomis liaudiškomis priemonėmis. Ji ne tik burti, bet ir užkalbėti mokėjo. Vieną dieną stribas Veronikai pranešė, kad ruošiamasi daryti kratą. Ką daryti? Kur dėti partizaną? Stribas patarė savo sūnų paslėpti, o partizaną paguldyti jo vietoj ir pasakyti, kad serga užkrečiama liga. Sužinoję apie tai, kad gulintis lovoje serga ta liga, kratos daryti atėję arčiau nėjo. Dar ne kartą teko įvairiais būdais slėpti įnamį. Vieną kartą partizanas paprašė vyresniojo Veronikos sūnaus nueiti į Labanorą ir pranešti apie jį tėvams. Kaip įrodymą davė savo odinę striukę. Sūnus išėjo į Labanorą. Ėjo, žinoma, ne keliu ir pasiklydo, o partizano tėvas, kažkokios nuojautos vedinas, susiruošė į mišką. Nors motina prieštaravo, pasikinkęs arklį išvažiavo... Keista, bet arklys neklausė šeimininko ir pasuko į šoną. Čia ir surado sėdintį Veronikos sūnų, prisiglaudusį prie medžio, o arklys žvengti pradėjo, pajutęs pažįstamą kvapą, nes striukė tai buvo partizano... Prailgo laikas Veronikai, kai sūnus negrįžo ir vieną, ir kitą parą, tik po trijų parų parvažiavo su partizano mama. Tada ir maisto jau užteko, partizano tėvai atveždavo. Partizanas pasveiko ir vėliau su tėvais į Lenkiją išvažiavo.

Daug, labai daug Veronikos gyvenime visokių įvykių išvengimų buvo, neilgas buvo jos gyvenimas – mirė 65-erių. Jos gerumo, geros širdies užteko ir vargšui, ir pakeleiviui. Daugiausia meilės ji, žinoma, skyrė didžiausiam savo turtui – dviem sūnums ir dviem dukroms. Kas tik nesiglaudė Veronikos namuose: ir išgelbėti žydai, ir mano jau minėtas partizanas, ir šiaip pakeleivis... Iš didelių turtų, kuriuos turėjo tėvai, neliko nieko. Žemę nacionalizavo. Bet liko didžiausias turtas, kurio iš Veronikos negalėjo atimti niekas: jos gerumas, noras padėti, ir savotiška drąsa.

Štai tokia istorija Veronikos (kaip jau minėjau, vardas pakeistas) gyvenimo istorija, ir aš čia papasakojau tik kelis epizodus, o jų gerokai daugiau liko neaprašytų, bet, kaip sakė mano pašnekovė, Veronikos dukra, net ir praėjus daugeliui metų kai kurie papasakoti epizodai gali būti pavojingi. Todėl ir neminėjau nei vardų, nei pavardžių, o ir pagrindinės herojės vardas pakeistas. Taip bus geriau.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis