Jeigu tu kalbėsi su gyvūnais, jie tave supras, ir jūs išmoksite suprasti vieni kitus. Jeigu tu su jais nesikalbi, tai jūs vieni kitų nesuprasite. Tu bijai nežinomo. Tu kenki tam, ko bijai. (Den Džordž Chovding)

Amžių amžius šalia žmogaus gyvena jo draugas ir pagalbininkas – šuo. Jų gyvenimas glaudžiai susijęs. Bet ar mes gerai suprantame su mumis gyvenantį savo šunį? Ką ir kaip jie nori mums pasakyti?

Šunys tarpusavyje bendrauja savo kalba, 1-osios signalų sistemos lygmeniu, jie perduoda informaciją gestų, mimikos ir intonacijų pagalba. Tie ženklai byloja apie tai, ką tuo metu jaučia šuo, kaip jis reaguoja į aplinką, situaciją ir, žinoma, į mus. Suprasdamas šiuos signalus, žmogus gali teisingai ir efektyviai bendrauti su šunimi bei išvengti problemų ir konfliktinių situacijų.

Norvegų šunų bendravimo specialisto Turido Rugoso nuomone, šunų kalba plati ir įvairiapusė. Jeigu žmonės suprastų šunų kalbą taip, kaip savo, tai žmogaus ir šuns bendravimas būtų pilnesnis ir malonesnis abiem, leistų išvengti daugelio problemų, kurios kyla todėl, jog trūksta supratimo. Pabandykime išsiaiškinti, ką mums nori pasakyti šuo savo ženklais.

Pradėkime nuo paties pažeidžiamiausio ženklo. Įprasta manyti, jeigu šuo vizgina uodegą, tai jis džiaugiasi ir jo nuotaika puiki. Iš tikrųjų ne visada taip yra. Paprastai uodegos vizginimas eina kartu su dar vienu, o gal net keliais ženklais. Jeigu vizginant uodegą vizga visas šuns kūnas, sakoma, kas „uodega vizgina šunį“, snukis ramus ir atsipalaidavęs, ausys gali būti pakeltos arba nuleistos, tada šuo iš tikrųjų džiaugiasi ir patiria teigiamas emocijas.

Jeigu uodega aukštai iškelta, įtempta ir vizga tik galiukas, šuns kūnas tarsi sustingęs, o nasrai stipriai sučiaupti, vadinasi, šuo patiria įtampą, jam kažkas nepatinka. Tokiu momentu lįsti prie šuns su malonybėmis rizikinga. Jeigu šuo vizgina nuleistą uodegą, tai vadinama „avies uodega“, tuo pačiu metu žiovauja, apsilaižo, o gal ir viena, ir kita atlieka paeiliui, reiškia, kad jam nepatogu, ir šiais veiksmais ji bando nuraminti jus ir pats nusiraminti. Taip šuo gali elgtis tada, kai jį barate, o jis bando išsklaidyti įtampą.

Jeigu pamatėte, kad šuo stipriai sučiaupė nasrus, tai reiškia įtampą ir pavojų. Jeigu dar ir sustingo, tai signalas apie kraštutinę įtampą ir pasirengimą susigrumti su artėjančiu gentainiu arba žmogumi. Bandyti išsklaidyti įtampą ir atpalaiduoti šunį glostant arba kasant paausį tokioje situacijoje – nėra gera išeitis. Šeimininkas privalo bandyti išvesti šunį iš šios būklės, nukreipiant jo dėmesį į kažką kitą, pavyzdžiui, žaisliuką.

Kai matome, kad šuo atsipalaidavęs stovi, sėdi ar guli, nasrai šiek tiek pražioti, snukis atsipalaidavęs, akys gali būti truputį primerktos, tai galime būti tikri, kad šuo gerai nusiteikęs, jaučiasi ramus ir saugus.

Jeigu šuns akys suapvalėjo, nasrai stipriai sučiaupti, o lūpų kampučiai patraukti atgal, dantys iššiepti, gali sklisti net urzgimas, tokiose situacijoje visiems aišku, kad tai blogas ženklas. Dažniausiai tai laikoma agresija. Iš tikrųjų šuo taip demonstruoja savo baimę. Žinoma, jis gali pereiti į puolimą, bet šioje situacijoje būtent šuniui reikia apsaugos ir palaikymo.

Dar vienas iš dažniausia pasitaikančių reikšmingų ženklų – žiovavimas. Šunys, kaip ir žmonės, gali žiovauti iš nuovargio ar deguonies trūkumo, o taip pat patirdami įtampą ir stresą. Dažniausia šunys žiovauja tam, kad nusiramintų ir nuramintų kitus, išsklaidytų įtemptą situaciją ar sumažintų vidinį susijaudinimą. Pavyzdžiui, jūs ruošiatės pasivaikščioti su šunimi, jis laukia, kol jūs apsirengsite, sėdi įsitempęs prie durų ir žiovauja, Šuo taip mažina susijaudinimą, kurį sukėlė būsimo pasivaikščiojimo laukimas.

Gana dažnai, bendraudami su žmogumi ir savo gentainiais, šunys laižosi. Toks apsilaižymas dar vadinamas „liežuvio šmėsčiojimu“. Šuo greitais judesiais laižosi, paprastai liežuvis juda aukštyn link nosies. Viskas vyksta taip greitai, kad kartais neįmanoma sužiūrėti. Tokiu būdu šuo demonstruoja nerimą ir kad pripažįsta partnerio pranašumą, stengdamasis išsklaidyti įtampą. „Šmėsčiojančius liežuvius“ galima pastebėti susitikus šunims, kai jie mezga santykius, arba bendraujant su šeimininku, kai jis elgiasi pernelyg griežtai.

Šuo priklumpa ant priekinių letenų, „nusilenkimu“ vadinamoje pozoje ir juda į šalis. Paprastai tokiu judesiu šuo kviečia pažaisti. Bet būna, kad tokiu ženklu gyvūnas bando sušvelninti įtemptą situaciją, kai jis patiria psichologinį spaudimą. Šeimininkas šaukia, bara šunį, o šis pradeda priklupinėti ant priekinių letenų ir šokčioti iš vienos pusės į kitą, bandydamas sumažinti įtampą. Kai tik šeimininkas liaujasi bartis, šuo nusiramina. Šuo šį signalą naudoja ir stengdamasis sumažinti įtampą, bendraudamas su nepasitikinčiais savimi šunyčiais. Pavyzdžiui, vyresnis šuo tokiu būdu ramina baikštų šuniuką.

Dar vienas šunų dažnai naudojamas signalas – nusigręžimas. Jeigu šuo nuo jūsų nusigręžinėja, tai reiškia, kad šiuo momentu jis nenori su jumis bendrauti arba jūsų veiksmai jam nemalonūs. Ir visai nesvarbu, kad jis nejuda ir niekur nesitraukia. Nusigręžimas kartu nusukant žvilgsnį į šalį arba dažnai mirkčiojant gali reikšti, kad šuo patiria diskomfortą dėl bendravimo.

Su galvos pasukimu susijęs dar vienas signalas, jį dažnai vadina „banginio akis“. Šuo stengiasi nusukti snukį nuo jį erzinančio objekto, bet tuo pat metu akimis stebi jį. Taip išeina, kad snukis ir žvilgsnis nukreipti skirtinomis kryptimis, vyzdys pasislenka į išorinį arba vidinį akies kamputį, iš šono matomas tik akies baltymas. Tai ir vadinama „banginio akimi“. Šis signalas dažnai pasitaiko, kai suaugęs šuo artinasi prie baikštaus šunyčio arba kai vaikas lenda prie šuns. Gyvūnas nusisukdamas stengiasi išsklaidyti įtemptą situaciją ir išvengti nemalonaus bendravimo, bet tuo pat metu stebi diskomfortą sukeliantį objektą. Jeigu šio šuns ženklo nesupranta ir nepaiso, gyvūnas gali imti akivaizdžiau demonstruoti nenorą bendrauti.

Kai kurie šunys moka šypsotis. Tada jie prisimerkia, prie išorinių akių kampučių susidaro raukšlelės, lūpos sučiauptos, o lūpų kampučiai pasislinkę atgal, ausys paprastai priglaustos. Tokiu gestu šuo demonstruoja komfortą ir ypač gerus jausmus objektui, su kuriuo bendrauja.

Tai tik mažytė dalis signalų, kuriuos bendraudami naudoja mūsų augintiniai. Stebėkite savo šunį, analizuokite jo elgesį, stenkitės jį suprasti ir jums atsivers bendravimo su savo keturkoju draugu nauji horizontai. Jeigu turite klausimų, mielai jums atsakysiu (tel. 8 646 68116).

Dmitry MARUŠKIN

Rusijos kinologų federacijos narys