Keliauju, ir žinau – kur!
2019 m. balandžio 10 d., tečiadienis Nr.27 (1847) |
Balandžio pradžioj kiekviena ilga diena turi svarbų darbą – liesti, glostyti žemę, atiduoti jai tiek šilumos, kad atgimtų visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Sunkiausia, žinoma, tiems, kurių kraujas šaltas. Tačiau pabunda ir jie…
Pabunda, ir laiko veltui neleidžia. Štai jau kada į balas nustraksėjo varlės. Vanduo dar šaltas, naktį – visai kaip ledas. O dabar ten pat keliauja rupūžės. Ko taip skubėti?
- Mes žinome – ko! – Sukurkia rupūžė ir toliau žirglioja keliu.
- Tačiau vėliau gal dar atšiltų oras ir vanduo…
- Mums nereikia šiltesnio vandens! – Ji negali sustoti ir ropoja toliau. – Mes žinome ne tik ko einame, bet ir – kur. O ilgai laukiant mūsų bala išdžius, ir tada net nebus ko skubėti. Taigi lik sau sveikas. Neturiu laiko...
Selemonas PALTANAVIČIUS