Mes turime 295 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2507
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12694
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88724
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Keliauju, ir žinau – kur!

2019 m. balandžio 10 d., tečiadienis Nr.27 (1847)

Balandžio pradžioj kiekviena ilga diena turi svarbų darbą – liesti, glostyti žemę, atiduoti jai tiek šilumos, kad atgimtų visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Sunkiausia, žinoma, tiems, kurių kraujas šaltas. Tačiau pabunda ir jie…

Pabunda, ir laiko veltui neleidžia. Štai jau kada į balas nustraksėjo varlės. Vanduo dar šaltas, naktį – visai kaip ledas. O dabar ten pat keliauja rupūžės. Ko taip skubėti?

- Mes žinome – ko! – Sukurkia rupūžė ir toliau žirglioja keliu.

- Tačiau vėliau gal dar atšiltų oras ir vanduo…

- Mums nereikia šiltesnio vandens! – Ji negali sustoti ir ropoja toliau. – Mes žinome ne tik ko einame, bet ir – kur. O ilgai laukiant mūsų bala išdžius, ir tada net nebus ko skubėti. Taigi lik sau sveikas. Neturiu laiko...

Selemonas PALTANAVIČIUS

 
Reklaminis skydelis