Mes turime 419 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3874
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20075
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96105
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kitoks gyvenimas, arba Pasakojimas apie Švenčionių bažnyčios didįjį chorą

2019 m. balandžio 20 d., šeštadienis, Nr.30 (1850)

„Mūsų susikurto kasdieninio gyvenimo tyloje, kai užmirštame savo krikščionių pašaukimą, akmenys pradeda šaukti, kad pasklistų didžiausias Velykų skelbimas: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė.“ Kapo akmuo sušuko ir paskelbė visiems apie naują gyvenimą, kurį vėliau atkartojo evangelijos...

Švęsti Velykas, reiškia iš naujo patikėti, kad Dievas įsiveržė ir nesiliauja veržęsis į mūsų istorijas, sujaudindamas mus iki sielos gelmių. Švęsti Velykas, reiškia leisti Jėzui įveikti tą nemalonų neryžtingumą, kuris dažnai mus apsemia ir bando paskandinti bet kokią viltį.

Velykos – tai kvietimas sutraukyti inertiškus įpročius, atnaujinti gyvenimą, pasirinkimus ir egzistenciją. Šis kvietimas ateina ten, kur esame, ką darome ir kas esame.

Mano didžiausias palinkėjimas visiems: dalyvaukime šiame gyvenimo skelbime, nelikime nebyliais priešais įvykius.“

Šiuo šventiniu Švenčionių dekano, Švenčionių Visų šventųjų parapijos klebono Medardo Čeponio palinkėjimu tikintiesiems bei Švenčionių Visų šventųjų bažnyčios didžiojo choro choristams ir pradėjau savo pasakojimą apie tikrai didįjį, per porą paskutinių metų, kai jam vadovauja Jolita Budrytė-Abromavičienė, išaugusį Švenčionių bažnyčios chorą. Iš tiesų dabar girdint giedantį Švenčionių bažnyčios didįjį chorą, net šiurpuliukai per kūną eina. O toks giedojimas ir šv. Mišioms, ir kitoms bažnytinėms šventėms suteikia daugiau iškilmingumo. Kadangi Jolitą pažįstu jau senokai, nenustebau sužinojęs, kad prie visų savo darbų, pareigų ji dar ir Švenčionių bažnyčios didžiajam chorui ėmė vadovauti. Kas paskatino Jolitą imtis tokių atsakingų pareigų? Manau, kad į šį klausimą geriausiai atsakys ji pati.

- Aš išaugau šeimoje, kur kiekvieną rytą tėvelis ir mama pradėdavo malda ir kiekvieną vakarą malda padėkodavo Dievui už nugyventą laiką. Kadangi tėvelis giedojo Švenčionių bažnyčios chore, tai ir aš dar besimokydama kažkurį laiką giedojau. Švenčionių bažnyčios chore, kai jam vadovavo gerb. Jūratė Kazimierėnaitė, kartu su manimi tada giedojo ir keli dabar chorą lankantys žmonės. Kartais gyvenime viskas taip susidėlioja, kad žmogus tam tikru laiku atsiduri toje vietoje, kur tu esi reikalingas ir kuri tau tampa svarbi. Kai prieš mane buvęs vargonininkas išėjo, kažkurį laiką nebuvo kam groja, ir aš nutariau pabandyti. Juolab tėveliui išėjus į amžinybę, aš tarsi atėjau į jo vietą. Esu dėkinga tėvams, išugdžiusiems mane tikėjimo dvasioje, o už tai, kad jau dvejus metus vadovauju didžiajam bažnyčios chorui, nuoširdžiai ačiū klebonui Medardui Čeponiui, kuris patikėjo manimi. Kai atėjau vadovauti chorui, negalvojau, kad tokį didelį chorą turėsime. Kai prie buvusių senbuvių prisijungė kartu su manimi atėję žmonės, choras išaugo ir dar auga. Dabar mūsų 27! Nors esame skirtingų kartų, bet visi gražiai sutariame.

- Jolita, o kada pati susidomėjai muzika?

- Nuo vaikystės. Lankiau Švenčionių muzikos mokyklą, vėliau studijavau chorvedybą, o kai prisiliečiau prie bažnyčios choro, supratau, kad aš be to jau negaliu. Dabar kartais pagalvoju, o kaip aš tiek metų be to gyvenau. Čia yra kažkas magiško. Gal tokia buvo Dievo valia, kad aš ateičiau į chorą, imčiau jam vadovauti, kai tėvelis išėjo į amžinybę. Susidraugavau ir su vargonais. Keista, bet jie tarsi gyvas organizmas, jei pradedi groti susierzinęs, išsiblaškęs, švaraus garso neišgirsi. O mūsų Švenčionių bažnyčios didysis choras – lyg didelė šeima. Mes ne tik repetuojame, giedame šv. Mišiose, kitose bažnyčios šventėse, bet ir kartu važiuojame. Net ir po repeticijų neskubame į namus. Juk visada yra apie ką pakalbėti. Džiaugiuosi, kad mes gyvename vienas kito džiaugsmais ir rūpesčiais. Argi galima pamiršti tokias akimirkas, kai dalyvauji Švenčionių bažnyčios 120 metų jubiliejinėse šv. Mišiose arba važiuoji kartu į susitikimą Kaune su popiežiumi Pranciškumi. Prasmingai skambėjo mūsų maldos ir giesmės Račkiškės koplytėlėje, kuri dabar stovi Rumšiškių muziejuje. Tokios išvykos dar labiau sustiprina mūsų tarpusavio ryšį. O tai, kad mes, skirtingų kartų žmonės, puikiai sutariame, jungia tos pačios vertybės, tikėjimas, svarbus tęstinumas ir tai, kad mes pažįstame vienas kitą.

- O kaip parenkate repertuarą?

- Repertuaras pasikeitė, ir pasikeitė jis, kai nupūtėme dulkes nuo daug metų spintose gulėjusių kūrinių. Koks žavesys, kai paimi į rankas prieš dešimtmečius ranka rašytas natų knygas. Juk tas natų knygas perrašinėjo prieš mus dirbę kunigai, choro vadovai, vargonininkai. Lobių dar daug turime, tad repertuaras gali plėstis ir keistis. Choras man panašus į vitražą. Mes čia skirtingo amžiaus, profesijų, kūrybinės patirties ir kol mes lyg tie spalvoti stikliukai esam atskirai, tai nėra to žavesio, o kai suėję sudėliojame vitražą – didįjį Švenčionių bažnyčios chorą – viskas sušvinta didingiau. Mes jau kolektyvas, ir aš kaip vadovė esu visiems dėkinga už kantrybę, laiką, buvimą kartu, nes mūsų misija – padaryti taip, kad atėję į šv. Mišias Švenčionių bažnyčioje tikintieji jaustų pakylėjimą. Mums svarbu ir tradicijų tęstinumas, mūsų choro studiją puošia fotografijos ne tik iš mūsų dabartinio gyvenimo, bet ir senos fotografijos, kuriose užfiksuoti iki mūsų buvę chorai. Mums tai svarbu, o baigdama norėčiau visiems dar kartą padėkoti ir palinkėti gražių šv. Velykų, - sako Švenčionių Visų šventųjų bažnyčios didžiojo choro vadovė Jolita Budrytė Abromavičienė, o šis pasakojimas nebus pilnas be chorą lankančių žmonių minčių.

 

„Būdamas vaikas, atėjęs į bažnyčią, daugiau žiūrėjau į vargonų vamzdžius, negu į altorių. Dėl to buvau baramas ir raginamas geriau giedoti nesidairius. Gyvenime teko daug kartų susitikti su muzika, tačiau nė vienas muzikos instrumentas nebuvo toks paslaptingas kaip vargonai. Patiko mūsų bažnyčios choro giedojimas, todėl, gavęs pasiūlymą prisijungti, pradėjau giedoti. Nereikia dairytis į vargonus – jie čia pat.“

 

„Tikėjimas, malda, bažnyčia – tėvų įskiepytos vertybės. Ką jos reiškia man? Tikėjimas – tai gyvenimą šildanti ugnis, o malda – jos liepsna. Ugnis skleidžia šilumą, vidinę ramybę, tai suteikia jėgų žengti reikiamą žingsnį. Bažnyčia susideda iš atskirų tikinčiųjų, tai kaip druska, kuri susideda iš daugybės kruopelyčių. Choras – vienas tvirtas druskos kristalas, be kurio nebūtų skonio. Tai nuostabi bendrystė.“

 

„Į chorą pakviesta atėjau su malonumu. Iš pirmų dienų pajutau, kaip čia gera, atsiranda vidinė ramybė, o giedant dvasingas giesmes, kurias parenka vadovė Jolita, siela atsiveria tarsi kitokiam gyvenimui. Imu suprasti, jog gyvenimas tampa kitoks, kupinas dvasingumo, sielos ramybės ir pilnatvės.“

 

„Gyvenimo kelyje vis dažniau užduodu sau klausimus: ką aš čia veikiu, kokia mano gyvenimo paskirtis, kuo šiandien galiu pasitikėti, kur slypi prasmė?.. Ateina etapai, kai, užsisukus rutinoje, atitolsti nuo tikėjimo, ateina laikas, kai priartėji. Šiuo metu esu laiminga giedodama bažnyčios chore. Bažnytinė muzika pakelia virš kasdienybės. Giedodami jaučiame stipresnę maldos jėgą, džiaugiamės, jei ir parapijiečiams giedojimu sukuriame pakylėtą nuotaiką, sustipriname maldą. Religinės giesmės padeda giliau išgyventi švenčių prasmę.“

 

„Visi vargonininkai pateisindavo mūsų, choristų, lūkesčius, tačiau iš visų išsiskiria Jolita Budrytė. Ji labai reikli pirmiausia sau, taip pat ir mums. Ji prikėlė chorą naujam atgimimui: pakvietė naujų, jaunų žmonių. Jolita labai pareigingai ir atsakingai atlieka savo pareigas: repeticijos vyksta reguliariai ir užtrunka ilgai, bet noriai lankau, nes man patinka muzika: giedojimas, dainavimas, ir kai pasibaigia šv. Mišios, jaučiu palaimą, kad ir aš nors maža dalele prisidėjau prie bažnyčios choro giedojimo.“

 

„Bažnyčios chore giedu 26 metus. Man patinka lankytis bažnyčioje ir giedoti chore, nes kolektyvas yra draugiškas. Mus visus suburia gerai išmananti savo darbą vadovė Jolita. Giedosiu tol, kol leis sveikata.“

 

„Mūsų choras, kuriam ėmė vadovauti Jolita, atjaunėjo ir išaugo: kartais repeticijų kambarėlyje vos telpame! Dabar jau esu choro senbuvė, vos ne senolė – 65-eri – garbus amžius, bet tarp jaunesnių choristų ir pati jaučiuosi jauna. Tiesa, yra giesmininkė, kuriai greitai sukaks 90 metų! Choro veikloje gaunu daug gerų emocijų, šiek tiek pramokau muzikinio rašto, susipažinau su įdomiais, maloniais, draugiškais žmonėmis.“

 

„Bažnyčios chore giedu maždaug 10 metų. Giedoti patinka, o dabar, kai senjorė, tai yra užimtumas, o kartu išklausai mišias ir auką. Kai atėjo jaunas žmogus vargonauti ir daugiau jaunų žmonių atėjo giedoti, tai yra gera ir įdomu. Mūsų vargonininkė Jolita labai stropi, linksma. Kol savo partijos neišmoksti, tai laiko tol, kol išmokstam, turim giedoti atsakingai.“

 

„Ką man reiškia giedoti bažnyčios chore? Pirmiausia, tai išsipildžiusi vaikystės svajonė „užlipti ten, kur skamba vargonai“. O dabar aš galiu net ir giedoti grojant vargonams. Giedu tik metus, bet džiaugiuosi galėdama bendrauti su įvairių kartų žmonėmis. Bendros repeticijos ir pasiektas rezultatas giedant mišiose suteikia laimės, pakylėjimo jausmą. Jaučiuosi reikalinga, nes giedant galiu būti savimi. Ir sekmadienį, ir kitas šventines mišias galiu švęsti prasmingai.“

 

„Esu choro veteranė, kur pradėjau giedoti 14 metų jaunimo keturių balsų chore, vienam mokytojui diriguojant, kitam vargonuojant. Po daugelio metų aš vėl chore, kur giedodama randu sielai atgaivą, o žmonėms turbūt didžiulį pasitenkinimą besiklausant gražių vargonininkės Jolitos išmokytų dviem-keturiais balsais giedamų giesmių, kur mums nestinga noro ir laiko lankyti repeticijas ir kartu su tikinčiaisiais dalyvauti Kristaus prisikėlimo šventėje. Linksmų šv. Velykų nuo 89-erių metų choristės Reginos.“

 

„Giesmė ir vargonų muzika bažnyčioje sukuria galingą jėgą, kuri stipriai veikia žmogų: nuramina, paguodžia, suteikia sielai sparnus, skatina mąstymą. Be gero vargonininko gero choro nesukursime. Choras bažnyčioje – tai ne tik malda, bet ir mūsų krašto tradicijos, istorija, tai kultūros dalis.“ Vytautas, g. 1933 m.

 

O pabaigai keli žodžiai iš 20-ojo amžiaus pradžioje išleisto giesmyno: „Darbu ir žygiu puošk savo tėvynę, kad ji žibėtų kaip skaisti aušrinė Dievo palaimoj.“

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis