Nors pavasaris įžengė į paskutinę fazę – beveik įpusėjo paskutinis pavasario mėnuo – gegužė, bet tikros pavasariškos šilumos vis dar laukiame su viltimi. Bus tai bus, bet kol kas jau kelintą rytą daugelyje vietų pievos pasidengia sidabru. Šalnos, ir visai nejuokingos, pridarė žalos ir sodininkams, ir daržininkams, ir šiaip mėgėjams turėti prie namų lysvę kitą. Prieš porą dienų pajuokavau sakydamas, kad kai nieko nesodini, tai ir neskauda, ir gali grožėtis sidabru pasipuošusia gamta, bet iš tikrųjų liūdna, kai matai krentančius dar net nepražydusius kriaušių, obelų, vyšnių žiedus. Man sodų žydėjimas – vienas gražiausių metų laikų...

Bet šį kartą norėčiau pasidalinti įspūdžiais, kuriuos patyriau fotografuodamas gerves netoli geležinkelio pervažos, esančios tarp Kaltanėnų ir Kūrinių. Ačiū kolegai fotografui Jonui Barzdėnui, suteikusiam „laisvą plotą“, pasiūliusiam fotografuoti iš savo pastatytos slėptuvės. Nors iš tolo Jonas man ir parodė, kur yra slėptuvė, papasakojo, kaip iki jos nueiti, suradau slėptuvę nelengvai. Jau prieš penkias buvau vietoje. Šiaip taip įsirangiau į gulimą slėptuvę. Pirmą kartą fotografavau iš tokios slėptuvės. Patogumo tikrai nedaug, nors slėptuvė dar palyginus erdvi. Keistuoliai tie žmonės fotografai – laukia, ieško geriausio, įdomiausio kadro, patirdami įvairiausius nepatogumus. Ar tai atsiperka? Atsiperka. Žinoma, ne materialine prasme, o dvasine.

Taigi pirmą mano fotografavimo rytą – trečiadienį – pirmoji gervė suklikusi nusileido apie pusę šešių, paskui dar viena, po kiek laiko atskrido porelė. Padariau keletą kadrų ir pro slėptuvės plyšelį stebėjau aplinką. Staiga išgirdau šurmulį. Suktelėjęs galvą į kairę pamačiau intriguojantį vaizdelį – gervių pora puolė prie „meilės“ reikalų. Spėjau padaryti 4 kadrus ir meilės scena baigėsi, bet liko gražios, įspūdingos akimirkos, pavogtos iš gamtos gyvenimo.

Paskui kažkurį laiką gervės sau ramiausiai vaikštinėjo, maitinosi, kol visą idiliją sujaukė pamiškėje pasirodžiusi lapė. Gervės, nors sakoma, kad jos bent jau lapės nebijo, pakilo ir išskrido. Gulėdamas klausiausi miško garsų. Kažkur burbuliavo keršuliai, kukavo gegutė, o kiek kitų man nežinomų garsų skambėjo...  Palaukęs valandą, gervių taip ir nesulaukiau. Nutariau ropštis atgalios – „atbuliniu“ išlįsti iš slėptuvės – taip pat komforto nedaug. Grįždamas prie automobilio dar „pažaidžiau“ su apšerkšnijusiais augalais, voratinkliais. Toks buvo pirmas mano gervių fotografavimo rytas, padovanojęs ne tik puikią fotografiją, bet ir daug emocijų. Užtektinai emocijų buvo ir ketvirtadienio rytą. Ketvirtadienį gervės atskrido gerokai anksčiau – penkios po penkių. Daugiausia buvo 5. Įspūdingų kadrų nepadariau, bet laiką praleidau smagiai ir naudingai. Argi gali būti kitaip, kai aplinkui – tikrų tikriausia garsų jūra. Kaip sako mano kolega fotografas Rimantas Nalivaika, laukinio žvėries ar paukščio nepririši, tad reikia visa širdimi džiaugtis galimybe stebėti gyvosios gamtos gyvenimą, klausytis nepakartojamo gamtos choro.

Algis JAKŠTAS