Mes turime 326 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3817
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14004
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90034
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tas stebuklingas žodis „Ateikit“

2019 m. gegužės 11 d., šeštadienis, Nr.34 (1854)

Prieš 15 metų švenčionėliškis Juozas Macijauskas pradėjo auginti aptvare dėmėtuosius elnius. Tuomet tai buvo gana retas užsiėmimas, dabar tokių žvėrinčių vien rajone yra keletas. Ne kartą lankiausi ir rašiau apie Juozą, grožėjausi jo augintiniais, klausiausi įdomių Juozo pasakojimų iš augintinių gyvenimo, o tų nuotykių būdavo įvairių. Gamta yra gamta, ir nors aptvaruose auginami laukiniai gyvūnai lyg ir įpranta prie žmogaus, bet eibių prikrečia visokių. Ir štai vėl važiuoju pas Juozą Macijauską pasišnekėti apie tuos 15 metų, prabėgusius auginant dėmėtuosius elnius, apie patirtį, įgytą per tą laiką, ir, žinoma, pasigrožėti jo auginamais gyvūnais.

- Juozai, ar yra bent vienas gyvūnas, išlikęs nuo pradžios?

- Yra, tai patelė Meilutė. Ji tikra senbuvė. Laukinėje gamtoje 15 metų amžiaus elniai, stirnos retai kada sulaukia, nes juos medžioja ne tik pats didžiausias grobuonis – žmogus, bet ir vilkai. Daug žūsta nuo bado. Kadangi jau daug metų pats esu medžiotojas, tai laukinių gyvūnų gyvenimą pažįstu neblogai, bet tie 15 metų, kai pats auginu dėmėtuosius elnius, dar labiau pagilino mano žinias apie jų elgseną. Grįžtant į pradžią, tai pirmą porelę man padovanojo bičiuliai. Patirties nebuvo. Teko domėtis, ieškoti atsakymų į vis naujus klausimus. Iš tų dviejų yra išlikusi Meilutė, o patinėlio Drąsučio jau seniai nėra. Ir iš viso dominuojantis patinas išsilaiko „Olimpe“ kokius 6-8 metus ar dar trumpiau, nes norinčių nuversti karalių nuo sosto visada yra. Tik pajuto tavo silpnumą, tuoj pat jaunesnis be ceremonijų stos į dvikovą. Štai vienas epizodų. Gana agresyviam patinui nupjovėm ragus, kad būtų ramesnis. Teko net veterinarą kvieti, kad suleistų migdomųjų. Nupjovėm ragus, jis palengva atsigauna, stovi svirduliuodamas, o iš tolo jį stebi jaunas patinas. Palengva artinasi, artinasi ir puola, o tas vargšas ragų tai neturi, tenka bėgti. Ne veltui sakoma: „Ragai išaugo“. Neturi ragų, negali apsiginti ir nuverčia tave nuo sosto, - apie savo augintinių gyvenimą pasakoja Juozas Macijauskas. Paskui mūsų pokalbis netikėtai pakrypsta kiek kita tema – apie geležinkelius, nes tai, kas vyksta dabar geležinkelių sistemoje, jam, visą gyvenimą atidavusiam darbui geležinkeliuose, vykdomos pertvarkos sunkiai suprantamos.

- Lietuvos geležinkelis buvo geriausias iš visų Baltijos šalių, bet jeigu taip ir toliau eisis, tai atsidursim uodegoje. Specialistai atleidžiami, o jų vieton priimami savi. Kai pakalbi su dirbančiais, tai sužinai, kad faktiškai nieko naujo neperkama, mažinama žmonių. Tada, žinoma, galima girtis gaunamais pelnais, o koks darbo organizavimas... Kaip pavyzdį galiu papasakoti, kaip buvo keičiamas bėgis netoli manęs: atvažiavo pirmiausia iš Ignalinos, surašė aktą, po to atvažiavo iš Lentvario to bėgio pakeisti. Pirmiausia jie atvažiavo susipažinti, kur tą bėgį reikia keisti, po to atvažiavo trečią kartą jau to bėgio keisti. Aš ir klausiu, kiek kainuoja toks pakeitimas, sako, 700 eurų. Aš ir sakau: „Yra pasauly turtingų geležinkeliečių, kad už vieno bėgio pakeitimą tokius pinigus moka. Juk 4 žmonės tą bėgį per 15 minučių gali pakeisti.“ Nesuprantu aš tokio darbo organizavimo. Ir norime mes turtingi būti... Puikiausia įranga stovi nenaudojama, o žmonės dirba primityviais įrankiais. Baisiausia tai, kad su tokiu požiūriu į geležinkelį bet kada gali įvykti nelaimė, - su apmaudu sako Juozas Macijauskas, kuriam tikrai skauda dėl to, kad situacija geležinkelio aptarnavime vis prastėja.

- Juozai, daug per 15 metų pasikeitė tavo dėmėtųjų elnių banda? – klausiu pašnekovo, ir mes vėl grįžtame prie pirminės temos.

- Žinoma, pasikeitė ir keičiasi. Kaip jau minėjau, iš pirmųjų dviejų tik Meilutė iki šiol ir sėkmingai gyva, ir palikuonis veda. Iš Drąsučio tik galvos su ragais iškamša liko. Jis pabandė važiuojantį traktorių atakuoti ir pataikė po ratais. Šiaip, jei visus būčiau laikęs, tai apie 100 jau būtų. Patinėlių tenka atsisakyti, nes jei daugiau paliksi, tai vyks nuolatinės kovos ir žūtys bus neišvengiamos. Jau minėjau, kad išlaikyti dominuojančio vietą nelengva, nuolat tenka įrodinėti savo stiprumą. Beje, kai patinas numeta ragus, tai net nuo patelių gauna lupti. Kol jis su ragais, tai priėjęs prie maitinimosi vietos, patelę spusteli su ragais, ir ta turi pasitraukti, o kai ragai numesti, tai patelės atsistojusios iš viršaus priekinėm kanopom taip duoda į kailį, kad net kudlos rūksta.

- Ar daug įgijai patirties per tuos 15 metų?

- Žinoma, tos patirties yra daug, bet vis tiek norisi būti arčiau savo augintinių. Man užtenka prieiti prie tvoros, stuktelėti į ją, ir pakviesti: „Ateikit, ateikit“, ir visi tuoj pat subėga. Meilutė dažniausia būna pirma. Šiemet kažkodėl per anksti elniai numetė ragus. Gal čia ankstyva šiluma kalta? Dabar žinau, kad elniams reikia erdvės. Ir kai kartais atvažiavę žmonės prašo parduoti elniukus auginti, aš visada klausiu, ar žino, kiek papildomų rūpesčių turės? Čia nėra taip – paleidai į aptvarą ir grožėkis. Teks ir pašaru rūpintis, ir veterinarine priežiūra, o ir erdvės turi būti. Ir labai dažnai po tokių paaiškinimų žmogus palinguoja galva ir išvažiuoja supratęs, kad ne viskas taip paprasta.

- Ar bėglių atsiranda?

- Buvo keletas pabėgę, nors tvora ir aukšta. Paskui girdėjau medžiotojai nušovė.

- Juozai, jei reikėtų pradėti iš pradžių auginti elnius, ar pradėtum?

- Tokį klausimą man dažnai užduoda. Bet man tai patinka. Patinka, kai jie tau iš rankos ima maistą, kai gali su jais kalbėtis, kai turi jais rūpintis. Kaip sakydavo mano mama, jei gyvulį laikai, tai pats gali būti nevalgęs, o gyvulį turi pamaitinti. Žinai, analizuodamas savo gyvenimą prieinu prie išvados, kad visos mano svajonės išsipildė. Kažkada pagalvojau, jei turėčiau savo žemės, miško, laikyčiau elnius. Ir aš juos auginu... Malonu būti su jais. Tik šiek tiek liūdna pasidaro, kad po manęs jų niekas čia nelaikys. Kai man sako, kaip tu ten miške gyveni, aš atsakau, kad čia puiku... Čia jaučiuosi laisvas. Švenčionėliuose jau mažiau laiko būnu nei čia, sodyboj, - sako Juozas Macijauskas. Paskui dar papasakoja apie susitikimą su jūriniu ereliu. Gaila, kad fotoaparatas po traktoriaus ratais pateko ir fotografijų neliko. Pakalbam ir apie medžiokles. Juozui labiausia patinka varyminės medžioklės, kur jaučiama tikra medžioklės dvasia. Po to einame į aptvarą. Ir čia, kai priėjome ir Juozas Macijauskas ištarė stebuklingą žodį „Ateikit“, iš visų kampų pradėjo bėgti jo augintiniai. Vaizdas iš tiesų buvo užburiantis. Kai matai, su kokia meile tie gyvūnai žiūri į Juozą, kaip atsargiai iš rankų ima batono riekę... Vienu žodžiu – gražu ir miela būti šalia tokių mielų gyvūnų, kuriuos Juozas Macijauskas augina su meile.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis