Su Zenonu Duksa iš Nevieriškės kaimo susipažinau gal prieš porą metų po vieno renginio, ir ta pažintis peraugo į įdomų bendradarbiavimą. Gerb. Zenonas, išėjęs gyvenimo mokyklą ir sulaukęs gražaus amžiaus, turi savo nuomonę ne tik apie anksčiau vykusius procesus, bet ir apie dabartį. „Švenčionių krašto“ skaitytojai jau skaitė jo mintis apie dabar prieštaringai vertinamą rašytoją Juozą Baltušį. Kartais reikia drąsos pasakyti kitokią nuomonę nei peršama bendroje erdvėje. Ir štai aš vėl važiuoju į Nevieriškes. Šį kartą važiuoju pasikalbėti su Zenonu Duksa apie jo paties gyvenimą.

- Esu kilęs iš šitos trobos, kurioje mes dabar kalbamės, atsiradau čia, kai tėvui mirus mama liko viena, o kadangi aš buvau vienintelis jų vaikas, išėjęs į pensiją atvažiavau jos slaugyti. Maniau, kad kai mamos neteksiu, sugrįšiu į Vilnių, kur draugai, kur prabėgo jaunystė, kur intensyvus kultūrinis gyvenimas. Kai po šešeto metų mamai mirus nuvažiavau į Vilnių, pasijutau savotišku svetimkūniu, tad vėl sugrįžau į gimtąsias Nevieriškes ir nuo 2000 metų aš čia gyvenu. Čia jaučiuosi lyg karalius, niekuo nesiskundžiu, darau ką noriu, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Zenonas Duksa.

- Zenonai, o kur tavo giminės šaknys?

- Tėvas kilęs iš čia, ir mūsų namas – vienas seniausių kaime. O kalbant apie Nevieriškės kaimo istoriją, tai ji gan įdomi. Pasakojama, kad dvarininkas Čechavičius, kuris prisidėjo prie Švenčionių bažnyčios statybos, draugavo su Lentupių dvarininku. Kartą lošdamas su juo kortomis išlošė baudžiauninkus. Taip Nevieriškėse ir atsirado Duksos. Beje, Baltarusijoje prie Naručio ežero kaimuose gyvena nemažai žmonių, turinčių Duksų pavardę. Yra ir vaikų poetas M.Duksa. Tiems baudžiauninkams davė žemės, ir jie čia pradėjo kurtis. Mama buvo kilusi iš netoliese esančio Misiūnų kaimo. Tėvas buvo nepaprastai darbštus, bet man ne ką ir leisdavo daryti, o mama norėjo, kad aš siekčiau mokslo, ir po aštuonių klasių nuėjau mokytis į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą. Kai dabar pagalvoju, tai kiek puikių žmonių mokėsi toje pedagoginėje mokykloje. Ir ne tik šviesaus atminimo profesorius, signataras Česlovas Kudaba, bet ir daug kitų. Kadangi labai jau nenorėjau eiti į kariuomenę, tai baigęs Švenčionėlių pedagoginę mokyklą 1958 m. įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Verstis buvo nelengva, o ir iš kaimo paramos nebuvo, nes kolūkyje mažai ką mokėdavo, tai draugo padedamas įsidarbinau į vieną įstaigą budinčiuoju. Ten buvo ne tik komjaunimo CK būstinė, bet ir žurnalų „Genys“, „Moksleivis“, „Jaunimo gretos“ redakcijos. Man ten buvo ne tik galimybė paskaityti naujausius leidinius, bet ir bendrauti su įdomiais žmonėmis. Skaičiau Vasilijų Aksionovą, Jevgenijų Jevtušenką, Voznesenskį. Apačioje, rūsyje, biliardą žaisti rinkdavosi redakcijų darbuotojai. Ten matydavau Kostą Kubilinską, Vincą Giedrą, Albiną Bernotą, Antaną Jonyną, ateidavo Vytautas Rimkevičius bei jo žmona satyrikė Vytautė Žilinskaitė. Buvo įdomu su jais bendrauti, bet pačius šilčiausius prisiminimus paliko poetas Paulius Širvys. Tai buvo paprastas nuoširdus žmogus. Jis skyrėsi ir tuo, kad rengėsi kareiviška apranga. Gal ir pinigų tuomet neturėjo, nes niekur nedirbo... Kartais jam ir rublį arba, kaip jis vadino, „rubliašūdį“ paskolindavau. Vieną kartą net į savo bendrabutį nusivedžiau pernakvoti. Po to su poetu Pauliumi Širviu dar teko susitikti Varėnoj, kai dirbau Švietimo skyriuje. Kartą susitikom Vilniuje, Nusivedžiau jį, o su juo ir poetą Vytautą Skripką į „Palangos“ restoraną. Širvys buvo labai paprastas žmogus, ir jį išgelbėjo tai, kad draugai parūpino vietą žvejybiniam laive, ten jis, ko gero, ir brandžiausius eilėraščius parašė. Eilėraščių Paulius Širvys parašė nedaug, bet kokių... Ir jį, beje, spausdino nedaug. Bet daug jo eilėraščių tapo dainomis. Tai buvo nuostabus žmogus.

- O kur pradėjote savo darbinę veiklą?

- Baigiau rusų kalbą. Tas kalbos mokėjimas man pravertė gyvenime, o savo darbinę veiklą pradėjau Varėnos rajone. Man patiko Vincas Krėvė, tad baigęs institutą pasirinkau Dzūkiją, o tiksliau – Varėną. Atsirado rusistui vieta, ir aš ten nuvažiavau. Bet prieš pat mokslo metus gavau pasiūlymą dirbti Švietimo skyriaus inspektoriumi. Dirbau neilgai, nes visgi nepavyko išvengti kariuomenės. Lapkričio mėnesį mane „supakavo“ ir porą metų teko tarnauti Ukrainoje, didžiąją dalį – Nikolajeve. Įdomu, kad ten teko sutikti Jančiūnuose tarnavusį karininką. Po kariuomenės vėl grįžau į Varėną ir ten dirbau iki 1971 metų. Varėnoje ir būsimą žmoną sutikau. Po to šiaip taip pavyko persikelti į Vilnių. Čia iš pradžių dirbau profesinio orientavimo kabinete. Sakyčiau, dabar jaunimui labai trūksta žinių apie profesiją, nes norint ją išsirinkti, neužtenka vien noro. Kiekvienam žmogui iškeliami trys reikalavimai: 1. Ar tavo sveikata tinka. 2. Tavo gebėjimai. 3. Poreikiai. Dirbti buvo gana įdomu. Teko ir radijuje padirbėti. Kadangi puikiai kalbėjau rusiškai, tai bendravau su svečiais iš visos tuometinės Sąjungos. Maskvos centrinės televizijos užsakymu man vadovaujant buvo sukurtas filmas „Aš noriu būti“, režisierius Linas Lazėnas. Tas filmas Alma-Atoje laimėjo pirmą vietą. Po darbo Profesinio orientavimo kabinete perėjau dirbti į Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos respublikinį komitetą Organizacinio skyriaus vedėju. Dirbdamas ten visą Lietuvą išvažinėjau. Aplankiau visas įdomiausias Lietuvos vietas. Baigiau savo darbinę veiklą dirbdamas pedagogu mokykloje. Galvojau didesnę pensiją užsidirbti, bet ne ką užsidirbau. Sakoma, pinigai laimės neatneša, bet nervus nuramina. Kiek gaunu, tiek užtenka. Mano nervai gamtoje ramūs...

- Darbas darbu, bet ar likdavo laiko pomėgiams?

- Jaunystėje mėgau daug keliauti. Apvažiavau beveik visą Tarybų Sąjungą. Teko ir BAM‘e, ir Kaukaze, ir Vidurinėje Azijoje bei Kolos pusiasalyje lankytis. Domiuosi teatru. Dabar daug skaitau, patinka gamta.

- Ar turėjote savo mėgstamus rašytojus, poetus? Ką manote apie meno reikšmę?

- Menas taurina ir veikia žmones, žadina juose ne tik geresnę nuotaiką, gimdo gėrį, dorą ir sąžinę. Menas, jo kūriniai žmogų išplėšia iš kasdienybės rūpesčių, gesina pasitaikančias problemas, veda į naują, dar nežinomą pasaulį, kitokį spalvingesnį gyvenimą. Mano nuomone, be meno mes būtume nepilnaverčiai, nuobodūs ir pilki žmogeliai. Teko lankytis Vienos (Austrija), Berno (Šveicarija), Drezdeno (Vokietija), Ermitažo (Rusija) ir t.t. dailės muziejuose. Mano mėgstamiausi dailininkai: M.K.Čiurlionis, K.Šimonis, Botičelis, Diureris, Rubensas ir daugelis kitų. Turiu jų meno albumus savo bibliotekoje. Mėgstamiausi poetai ir rašytojai: P.Širvys, S.Nėris, V.M.Putinas, J.Marcinkevičius, J.Strielkūnas, S.Jeseninas, A.Achmatova, M.Cvetajeva, J.Jevtušenka, A.Voznesenskis, L.Tolstojus. Gaila, kad visų jų jau nėra tarp mūsų ir jų labai trūksta.

- Jūs buvote vienas iniciatorių, kad Švenčionėliuose prie Mindaugo gimnazijos būtų atidengta paminklinė lenta Česlovui Kudabai...

- Taip, džiaugiuosi, kad 2014 m. rudenį pavyko su p. Kęstučio Trapiko, Daivos Veronikos Gaidamavičienės ir kitų šviesių žmonių pagalba prie Mindaugo gimnazijos įrengti signataro profesoriaus Česlovo Kudabos paminklinę lentą. Norėtųsi, kad Švenčionėlių miesto gyventojai imtųsi iniciatyvos ir padedant savivaldybei, ES, ateityje įsteigtų Česlovo Kudabos parką. Tą padaryti nebūtų sunku. Prie gimnazijos auga išlakios pušys, tik reikėtų suprojektuoti takus, apsodinti dekoratyviais krūmais, ką mielai padėtų padaryti Vilniaus universiteto botanikos sodas. Čia tiktų keletas meniškų skulptūrų. Reikėtų, nes Švenčionėliai to tikrai nusipelnė, pasekti Varėnos pavyzdžiu, kur irgi prie gimnazijos yra gražus Legendų parkasą. Įdomu, jog abu šiuos palyginti jaunus miestelius pagimdė ta pati motina – geležinkelis, kaip ir Ignaliną, Pabradę.

Pabaigoje – gerb. Zenono Duksos pamąstymai:

Apie klaidas

Klaidų neišvengia nė vienas žmogus, ir reikia tai žinoti. Neveltui sakoma, kad klysti žmogiška. Tad jų gal ir nereikėtų bijoti. Bet blogiausia yra, kai iš jų nepasimokoma. Neveltui žinome, kad išmintingas žmogus mokosi iš svetimų klaidų, o kvailys negeba pasimokyti net iš savų ir dažnai jas kartoja. Per gyvenimą renkantis draugus ar gyvenimo partnerį svarbu atsižvelgti į dėmesio centrą papuolusio žmogaus išmintį, gebėjimą mus suprasti, atleisti, o ne į išvaizdą, grožį ar mokėjimą krėsti juokus, visuomet būti geros nuotaikos. Aš atvirai pripažįstu savo klaidas, nebijau jų slėpti.

Apie vertybes

Žmonėse ir pačiam savy ypač vertinu žodžio laikymąsi: jei ką nors pažadi – būtinai stengiesi atlikti, padėti kitiems, juos suprasti, paguosti. Nemėgstu tų, kurie meluoja, išsisukinėja, skundžiasi blogu gyvenimu. Neveltui sakoma, jog žmogus būna nelaimingas ne dėl to, kad mažai turi, o dėl to, kad daug nori. Įdomus paradoksas, kas daug turi – be saiko, gėdos, įvairiais būdais, kol praranda sveikatą, nesiliauja krauti turtų, kurie vėliau tampa nereikalingi. Daugelis nesugeba įjungti stabdžių.

Labai nemėgstu švęsti gimtadienių. Visi žinome, jog su kiekvienu gimtadieniu mes metais mažiau gyvensime, ir tai mums nė motais. Nesuprantu tų, kurie rengia didžiausias vaišes, balius, kai stalai lūžta nuo valgių, butelių su alkoholiniais gėrimais. Pagal J.Baltušį, įvairių jubiliejų nesaikingas šventimas primena ir yra ne kas kita, kaip to žmogaus laidotuvių generalinė repeticija.

Užbaigti šį pasakojimą apie paprastą ir įdomų žmogų Zenoną Duksą norėčiau vienu iš jo užrašytu aforizmu: „Dažnai kiekvienam trūksta laiko, sėkmės ar sveikatos, pinigų, bet niekas nesiskundžia proto stygiumi...“ Ar gi ne tiesa?

Algis JAKŠTAS