Mes turime 302 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2436
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12623
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88653
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Išleista knyga – paminklas kunigui Napoleonui Norkūnui Reškutėnuose

2019 m. liepos 13 d., šeštadienis, Nr.50 (1870)

Rankose laikau dar spaustuvės dažais kvepiančią muziejininkės Viktorijos Lapėnienės padovanotą knygą kunigo Napoleono Norkūno kūrybos rinktinė „Myliu, mylėjau ir mylėsiu“. Knygą išleido leidykla-spaustuvė „Indra“, o sudarė Viktorija Lapėnienė. Knyga puikiai išleista, lengvai skaitoma. Ši knyga skirta keturiolika metų Reškutėnų parapijoje kunigavusiam kunigui Napoleonui Norkūnui, kad jo kūryba negulėtų muziejaus archyve, bet belstųsi į žmonių širdis ir jaudintų savo subtiliu žodžiu, kuris kartais gal ir griežtokas, bet taiklus. Jo eilėraščiuose raudona linija eina tikėjimas, kad Lietuva bus laisva. Pacituosiu ir aš įžangos žodyje kunigo, teologijos daktaro Valdo Girdžiušo pacituotą eilėraštį:

„Bet svajos! Ateitis dar prieky!

Dar pasišiauš Neris banguota.

Mes vėl pakilsime ir priešui

Vėl smūgį lemiamą suduosim...“

Nelengva, matyt, buvo kunigui Napoleonui Norkūnui rašyti ir slėpti savo kūrybą, nes už tokius eilėraščius ir ten, kur baltosios meškos žiemoja, galėjai atsidurti. Tiesa, kaip antitarybinis elementas, jis buvo 1950 m. nuteistas penkeriems metams, bet po trejeto metų bausmė buvo sutrumpinta.

Tai kas gi buvo kunigas Napoleonas Norkūnas, ryškia žvaigžde 14 metų švietęs Reškutėnų parapijos padangėje?

Gimė jis 1926 m. spalio 1 d. Narkūnėlių kaime, Obelių parapijoje, Rokiškio rajone. Baigęs vidurinę, įstojo į VU Istorijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1950 m. pavasarį kartu su dvidešimčia bendraamžių, daugiausia studentų, buvo suimtas ir 1950 m. pabaigoje ypatingojo pasitarimo sprendimu gavo 5 metus lagerio. 1953 m. bausmė jam buvo sutrumpinta. Grįžęs į Vilnių jis tęsė studijas, bet 1955-ais, nebaigęs studijų, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1960 m. balandžio 13 d. buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Valkininkų, Gedžiūnėlių, Kazitiškio, Rudnios parapijose. 1970 m. atvyko į Reškutėnų parapiją ir čia kunigavo 14 metų iki ankstyvos mirties 1984 m. birželio 28 d. Palaidotas tėviškėje šalia motinos. Tokia būtų trumpa kunigo Napoleono Norkūno gyvenimo istorija, bet laikas neištrynė šio tauraus žmogaus iš žmonių, su kuriais jam teko bendrauti, atminties. Tą jaučiame skaitydami ką tik išėjusioje knygoje išspausdintus atsiminimus. Smagu, kad knygos sudarytoja Viktorija Lapėnienė nepamiršo paminėti ir kitų kunigų, kurie kaip ir Napoleonas Norkūnas aktyviai dalyvavo leidžiant „Kroniką“, tai kunigai Karolis Garuckas ir Jonas Lauriūnas.

Įdomių prisiminimų papasakojo Juozapas Jakštas, Kazytė Drūteikaitė-Jarošienė, kuri nemažai talkino spausdindama kunigo Napoleono Norkūno kūrybą, bei kiti, su kuriais gerb. Viktorija Lapėnienė bendravo rengdama kunigo Napoleono Norkūno kūrybos rinktinę „Myliu, mylėjau ir mylėsiu“. Ir kas geriau, nei Viktorija Lapėnienė gali papasakoti knygos atsiradimo istoriją? Tad su ja ir kalbėjomės Reškutėnų muziejuje, sėdėdami šalia mūsų protėvių aukuro, kur lentynose guli saugomi kunigo Napoleono Norkūno kūrybos rankraščiai.

- Gerb. Viktorija, kada ir kaip susipažinote su kunigu Napoleonu Norkūnu?

- Viskas buvo labai paprasta. Kai jis atvyko į Reškutėnų parapiją, tada ir susipažinau. Mano vyras Kazimieras su juo kartu mokėsi Vilniaus universitete, abu rašė eilėraščius, tad ir susitikę, o susitikdavo labai dažnai, bent porą kartų per savaitę jis užsukdavo į mūsų namus, pakalbėti turėjo apie ką. Kunigas Napoleonas Norkūnas daug prisidėjo ne tik kuriant muziejų, bet ir kad Reškutėnų apylinkėse prasidėtų archeologiniai kasinėjimai, kurių dėka buvo rasta daug unikalių radinių, parodančių, kaip gyveno, kuo užsiėmė mūsų protėviai. Jau vien tai, kad čia buvo atrasta polinė gyvenvietė daug ką reiškia. Kunigas Napoleonas bendravo su profesore Rimantiene. Susitiko Vilniuje, jai papasakojo apie paprastų kaimo žmonių randamus įvairiausius radinius. Tie eksponatai dabar Izidoriuko muziejuje ir guli. Po tos žinios profesorė susidomėjo, ir prasidėjo archeologiniai kasinėjimai. Iš pradžių gerb. Rimantienė vadovavo, o paskui perėmė archeologas Girininkas. Gaila, kad dabar kasinėjimai nevyksta, - dalinosi prisiminimais gerb. Viktorija Lapėnienė.

- Viktorija, o kaip kilo mintis išleisti kunigo Napoleono Norkūno kūrybinį palikimą?

- Likus trims dienoms iki mirties, kunigas Napoleonas Norkūnas savo giminėms liepė man perduoti jo rankraščius. Kodėl? Nežinau. Matyt, pasitikėjo manimi. Iš pradžių tuos rankraščius laikiau namuose, paskui atnešiau į muziejų. Padarėme parodą, buvo ir aptarimai, o dabar ir knygai atėjo eilė.

- Viktorija, ar Napoleonui Norkūnui čia kunigaujant žinojote, kad jis rašo eiles?

- Tik mano vyras Kazimieras žinojo, o mes ne. Juk niekas nežinojo, kad jis ir „Kronikos“: veikloje dalyvavo. Ir į knygą sudėjau tik dalį jo eilėraščių, juolab, kad ir į knygą stengiausi ne tik eilėraščius, bet ir jo surinktas mįsles bei papročius ir burtus sudėti, o tų mįslių, papročių ir burtų surinkta daug. Kai leidome knygą, tai iš spaustuvės skambino ir klausė, kaip čia su tais burtais. Kunigas ir burtai, lyg ir nesuderinama, bet aš sakau, kad tai tik užrašyti papročiai ir burtai, o ne kunigas burtais užsiiminėjo. Atrinkti nebuvo lengva. Daug talkino bibliotekininkė Dangira Lapėnaitė. Kartais ilgai sėdėdavome, kol perskaitydavome žodį. Iš pirmo žvilgsnio kunigo Napoleono raštas labai gražus, bet ir smulkus, tad perskaityti nebuvo lengva. Nemažai eilėraščių yra dedikuoti konkrečiam asmeniui. O šių metų žiemą prisiminusi, kaip šitie rankraščiai pakliuvo pas mane, nejučiomis pagalvojau, kad prašydamas juos perduoti man, kunigas Napoleonas Norkūnas gal tikėjosi, kad aš juos išleisiu. Ta mintis nedavė ramybės, ir aš keturis mėnesius atrinkinėjau, spausdinau. Kaip atrinkinėjome? Dėjome tuos, kurie man patiko, ir tuos, kurie Dangirai patiko, bet spausdinau aš viena. Tarp rankraščių radau ir kunigo Kazimiero Černiaus eilėraščių, ir tuos eilėraščius įdėjau.

- Juozapas Jakštas rašo, kad kunigas Napoleonas buvo ūmaus būdo.

- Jis, ko gero, buvo labiau griežtas, ypač su naminės varytojais, nei ūmus. Kas jau kas, o naminukės varytojai nuo kunigo Napoleono tai gaudavo pylos. Kiek jų susimąstydavo? Žinoma, gal vienas kitas, bet ir tai gerai, nors slapstytis labiau pradėjo, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Ar bendraujant kunigas Napoleonas buvo atviras?

- Su mumis – taip, o kitais atvejais nežinau. Su žmonėmis jis mėgo bendrauti. Mokėjo žmogų išklausyti. Jis ir mane paskatino žmonių atsiminimus užrašinėti. O tuomet ne su visais galėjo būti atviras, juolab, kad ir eilėraščiai pulsavo meile Lietuvai ir tikėjimu, kad ji bus laisva, o ir dalyvavimas „Kronikos“ veikloje vertė būti atsargiu. Iš pažiūros kartais jo pasakymai buvo stačiokiški, bet visada teisingi, - baigdama mūsų pokalbį sako gerb. Viktorija Lapėnienė, kurios pastangų dėka dienos šviesą išvydo kunigo Napoleono Norkūno kūrybos rinktinė „Mylėjau, myliu ir mylėsiu“. Ši knyga – tai paminklas kunigo Napoleono Norkūno atminimui Reškutėnuose. Ši knyga išleista be valdžios pinigų, o Viktorijos Lapėnienės, jos dukros ir gerų žmonių lėšomis. Tai dar vienas gražus įrašas ir Reškutėnų muziejaus istorijoje, nes knyga pateks ne tik į skaitytojų rankas, bet ir bus saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke, o tai jau istorija.

Užbaigti šį savo pasakojimą norėčiau kunigo Napoleono Norkūno vieno eilėraščio posmu:

„Vargų metu šaukiu aš savo tautą

Vienybės, meilės ir prisikėlimo,

Tikėjimo žiedai atgyja...“

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis