Gerbiamieji skaitytojai, šiandieną pradedame spausdinti Onos Marijos Urbšytės keturių novelių ciklą, apie dažniausiai žmonijos istorijoje pasitaikančius reiškinius.

*

Po kaitrios vasaros dienos vakaro ūkas it rūgpienis apklojo laukus, klonius ir nakčiai paliktus ganytis arklius. Kol galutinai nesutemo pamiškėje galima buvo įžvelgti tarp išbujojusių medžių besislepiančią seną sodybą. Nuo jos sklido jauki šviesa. Nežinia iš kur atkeliavęs vyras nusekė žiburio link. Priėjęs arčiau, mediniais rėmais sudalintame lange išvydo ilgai svajotą vaizdą: gryčios viduje žaidė du mažyliai, šalia jų ramiai šeimininkavo moteris, vaikų motina, jo žmona Evė. Ant stalo pūpsojo ką tik iškeptos juodos duonos kepalas, nuo jo sklindantis gardus kvapas apsvaigino į reginį įsispoksojusį vyrą, nuo ko šis išsekęs, išbadėjęs žmogus ėmė ir susmuko ant rasa nusėtos žemės. Badas nugalėjo bet kokį smalsumą, norą apkabinti, priglausti, išbučiuoti išsiilgtus namiškius. Badas – jėga, galingesnė už bet kokį žmogišką geidulį. Jam sunku pasipriešinti.

Evė, išgirdusi įtartiną bruzdesį, nuščiuvo ir tuojau pat išskubėjo laukan. Ten pamatė gulintį vyrą, tai buvo jos Emilis, suvargęs, išblyškęs, tarytum be gyvybės ženklų.

Emilis, atsidūręs jaukiuose namuose, atgijo. Du bambliai, plačiai išplėtę akis, stebėjo motiną, rūpestingai tupinėjančią apie nežinia iš kur atsiradusį barzdočių.

Šeimininkė vyrą pasodino už stalo. Šis, paėmęs šiltos duonos kepalą, jį priglaudė prie krūtinės, paglostė. Pradžioje nupjovė kepalo kampą, po to, atriekęs didelę riekę, apipjaustė sukepusią plutą. Minkštimą, suspaudęs tarp pirštų, pridėjęs prie lūpų, godžiai atsikando. Visi smalsiai žiūrėjo, kaip jis, Emilis, iš malonumo net prisimerkęs, gardžiai valgo šviežiai keptą juodo rugio grūdo duoną.

- Skanu? – klustelėjo kepėja.

- Aha, - čiaumodamas, linktelėjo sulysusiu veidu valgantysis, - duonos skonis labai priklauso nuo kubilo, kuriame minkoma tešla, jei ąžuoliniame, vienoks, jei ne, vėlgi kitoks. Koks tavo kubilas? – nurijęs kąsnį, pasidomėjo vyras.

- Nežinau, gal ąžuolinis. Man jį atidavė viena čigonė, pernai vasarą. Pasiūlė mainais už drabužį. Daviau gražią, juodame dugne raudonomis rožėmis išmargintą skarą. Apžiūrėjusi siūlomą daiktą, supratau, naudotas, bet tuo pačiu, pasidžiaugiau: mediena bus gerai išbrinkusi, įsigėrusi kito raugo tešlos, o tai geras požymis, nebereiks mirkyti, naujai vargti.

- Esi teisi, lygiai taip nutinka ir su mumis: gimstame ten, kur jau nuo seno susiklostę papročiai, gyvenimiškos nuostatos, taisyklės, kitaip tariant, prosenelių raugu persisunkusiame kubile, mums belieka tik nesugadinti to kubilo savybių, gyventi taip, kaip jie, - santūriai šyptelėjęs, garsiai čepsėdamas, atsiliepė alkį malšinantis vyras.

*

Vidurnaktį name įsiviešpatavo tyla, girdėjosi tik monotoniški laikrodžio taktai, kuriems antrino ramus dviejų žmonių pokalbis.

Evė su Emiliu tyliai šnekučiavosi, kai staiga, lyg kieno nors paraginta, moteris stryktelėjusi nuskubėjo į kamarą, kur buvo laikomi greitai gendantys maisto produktai, nes ten buvo vėsiau nei virtuvėje. Ne už ilgo nešina šalto pieno puodyne ji grįžo atgal. Apsidairiusi suprato: vyro namuose nebėra. Giliai atsidususi, sunkiai, it maišas, Evė žnektelėjo ant prie stalo stovinčio suolo. Akimis užčiuopusi kambario kampe ant sienos kabantį bažnyčioje pašventintą abrozdėlį, vaizduojantį Dievo motiną, padėjusią ranką ant krūtinėje pūpsančios, ietimis pervertos širdies, persižegnojo. Besimeldžiant pastebėjo, kad iš durtinių žaizdų šventai Marijai sunkiasi kraujas. Jis lygia vaga tįso per visą paveikslą, jo rėmus, sieną, iki pat grindų, kur jau telkšojo nedidelė, tamsiai raudona balutė.

- Melsk už mus nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą, - praveblenusi maldos žodžius, netekusi jėgų, namų sergėtoja, sukniubusi ant stalo, smigo į miegus.

Per kambarį praslinko permatomo vyro siluetas, prisiartinęs prie miegančiosios, atsargiai ją paglostė ir, susiliedamas su lauko siena, dingo.

- Aš turiu begalę laiko, pilnas kišenes. Aš dar ne kartą pas jus, mano mielieji, eisiu, eisiu ir ateisiu... - toldamas nuo namų, Emilio balsu ūkė pamiške skrendantis apuokas.

Lauke aiškiai švietė mėnuo, šlapioje žolėje ryškėjo nueinančiojo pėdų brydė. Tylus besiganančių arklių rupšnojimas susiliejo su praslinkusiu oro šuoru, paskui save, it nuometą, tįsiantį šviežiai keptos duonos kvapą. Naktis viską nudažė juodai, tik tolumoje bolavo Emilio palikta sodyba. Jos kieme esančio šulinio svirtis lyg mojuodama kvietė vyrą grįžti atgal. Šis atsisukęs, aukštai iškėlęs ranką, į tai atsakė:

- Būkite ramūs, aš pas jus dar ne kartą grįšiu, tikrai, grįšiu.

Ona Marija URBŠYTĖ