Niekada nesutikau su dažnai išsakoma nuomone, kad dabartinis jaunimas vien virtualiame pasaulyje gyvena, ir kita jiems nerūpi. Jauni žmonės turi daug įdomių inovatyvių idėjų, tik reikia jiems suteikti galimybę toms idėjoms įgyvendinti. Apie vieną jų šis trumpas pasakojimas.

Kelias dienas stebėjau, kaip gražus jaunimo būrelis piešia ant geležinkelio teritoriją juosiančios sienos. Atsiranda vienas piešinys, po to kitas. Kai beveik visas blokas jau buvo beveik užbaigtas tapyti, nutariau pakalbinti projekto dalyvius. Štai ką apie vykdomą projektą papasakojo jo vadovė Švenčionėlių miesto kultūros centro jaunimo renginių organizatorė Vaida Švalkienė.

- Šiuo metu vykdomo projekto priešistore galima laikyti anksčiau jaunimo įgyvendintą panašų projektą „Miesto portretas“, kai buvo ištapyta dalis sienos nuo perono pusės, ir dar mano kolegės Mildos Petkevičienės, kuriai prieš kelis metus buvo kilusi idėja būtent šiai sienai – Lietuvos 100-mečio proga ją ištapyti verpstėmis. Gaila, bet tas projektas nebuvo įgyvendintas. Taigi Švenčionėlių kultūros centrui ir Švenčionėlių atviram jaunimo centrui kilo mintis atgaivinti šią idėją. Parašėme keletą projektų. Gavome lėšų įgyvendinti projektą „Kuriame miesto istoriją“. Projekto vykdymo pradžioje „Miško uoste“ vyko kūrybinės dirbtuvės ir motyvacinė paskaita su dizaineriu Šarūnu Savicku. Projektą, kurį finansavo Švenčionių rajono savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba, įgyvendiname kartu su Atviru jaunimo centru. Šiuose piešiniuose, kuriuos matote, nutapyta Švenčionėlių miesto istorija. Pirmame paveiksle matome senovę, pilkapius ir juose rastus radinius. Antrame piešinyje pavaizduota legenda, kai žvejojant Žeimenos upėje pasimatydavo kelios undinės, kurios skindavo iš dangaus žvaigždes ir puošdavosi jomis plaukus. Kita sienos dalis skirta Švenčionėlius supantiems miškams ir jų turtams. Dar vienas paveikslas – miesto pastatai, žinoma, daugiau stilizuoti. Sunku įsivaizduoti Švenčionėlius be kulto pastatų, tad dar vienoje sienos dalyje matome ir cerkvę, ir bažnyčią, ir sinagogą, ir paminklus. Norėjosi pavaizduoti Švenčionėliuose išpažįstamus tikėjimus. Kitame piešinyje pavaizduotas geležinkelis, nuo kurio ir prasidėjo Švenčionėlių istorija, ir jauną žmogų, bėgantį keliu, nupiešėme. Tai ir priminimas, kad Švenčionėliai – sportiškas miestas, kur kultivuojamos įvairios sporto šakos, tą matome toliau einančiame piešinyje. Sunku Švenčionėlius įsivaizduoti be Žeimenos upės ir ja plaukiančių turistų, tad ir matome plaukiančius baidarininkus. O piešinių ciklą vainikuoja paveikslas, kurį nutapė dailininkės Ievos Olimpijos Voroneckytės draugas Andres Busrianto iš Indonezijos. Piešinyje matome ateities vaizdinį, kaip mes galėtume įsivaizduoti ateitį. Tai savotiškas vėžio padarytas selfis. „Ateitis mūsų rankose“, - tokią žinutę mes siunčiame į ateitį. Medžiagą projektui rinkau pati, ieškojau Nalšios muziejuje, bibliotekose, internete, o čia pagrindinius eskizus piešia dailininkė Ieva. Žinoma, jie buvo derinami su Švenčionėlių kultūros centro darbuotojais, o kai būsimo paveikslo eskizas piešiamas ant betoninės sienos, tai jau ir kiti prisideda tapydami. Turime keturias nuolat piešiančias mergaites, o ir vienas kitas prisideda epizodiškai. Smagu, kad kasdien tokių daugėja. Kadangi sienos dar yra, galvojame apie projekto tęstinumą. Gal ten bus jau kita tema. Svarbu gauti finansavimą, nes medžiagos daug kainuoja, o ir dailininko darbas turi būti apmokamas, - žaviai nusišypsojusi baigia apie projektą „Kuriame miesto istoriją“ pasakoti projekto vadovė Švenčionėlių kultūros centro jaunimo renginių organizatorė Vaida Švalkienė, o aš neskubėdamas apžiūriu jau baigtus ir dar piešiamus paveikslus. Ir kas pasakys, kad jaunimas neturi idėjų? Turi, tik reikia jiems padėti tas idėjas įgyvendinti.

Algis JAKŠTAS