Vilnijo nuvilnijo Baltijos kelio 30-mečiui skirti renginiai. Žiūrint iš šalies, nebuvo didelės euforijos, o gal ir tos vienybės, kuri buvo prieš 30 metų, kai dar nebuvo aišku, kaip – pergale ar pralaimėjimu – baigsis prasidėjęs atgimimo Sąjūdis. Prieš 30 metų pagrindinis krūvis, organizuojant Švenčionių rajono žmones vykti į Baltijos kelią, teko Švenčionių Persitvarkymo Sąjūdžio pirmininkui Juozapui Jakštui. Jam tada teko dar viena misija, per trumpą laiką sukurti atminimo ženklą, kuris turėjo būti pastatytas toje vietoje, kur stovėjo Baltijos kelyje Švenčionių rajono atstovai. Tuos du kilometrus trūks plyš reikėjo užpildyti, reikėjo tiek žmonių, kad jie susikibę rankomis gyvąja grandine susijungtų su kitais.

Apie prieš 30 metų vykusius įvykius ir 30-mečio minėjimą ir kalbėjausi su meno kūrėju, Švenčionių rajono garbės piliečiu Juozapu JAKŠTU.

- Juozapai, kaip pavyko prieš 30 metų įveikti visas kliūtis buriant Švenčionių rajono žmones Baltijos keliui?

- Nelengva buvo, nes tuomet net ne tik mobilių telefonų nebuvo, bet nemaža dalis žmonių net ir laidinio telefono neturėjo, o reikėjo su žmonėmis kalbėtis, nes buvo nemažai neaiškumų, neapsisprendimo, net iš centro ne visada laiku gaudavome nurodymus, kuriuose ir konkretumo kartais trūko, nebuvo vieningos nuomonės ir kaip tą Baltijos kelią paženklinti istorijai. Gal prieš savaitę atėjo nurodymas padaryti ženklus. O kas pas mus padarys? Aš vienas ir darbavausi. Per dideles pastangas aš padariau kryžių, bet reikėjo organizuoti ir kryžiaus nuvežimą bei pastatymą. O pastatymas – tai ir vietos paruošimas, ir pastatymas. Ačiū Juozui Macijauskui, kuris organizavo kryžiaus pastatymą ten, vietoje. Mano rūpestis buvo kryžiaus padarymas, meninė jo idėja ir jos išpildymas. Tai buvo pirmas Baltijos kelio akcentas, kuris prasidėjo nuo manęs. Tiesa, ąžuolą nužievinti ir paruošti padėjo sūnus Žilvinas. O Baltijos kelio visos gijos ėjo iš centro. Daugiausia per Angonitą Pangonytę. Teko rajono Sąjūdžio Taryboje daryti ekstra sprendimus. Reikėjo surinkti tiek žmonių, kad užtektų rankų 2 kilometrams apjuosti ir neliktų spragos su kitais. Nebuvo lengva ir su transportu. Taip, buvo iniciatyva, entuziazmas, bet ir vietinės valdžios priešprieša buvo. Ačiū įmonių vadovams, kurie tada ir rizikuodami prisidėjo prie kelionės į Baltijos kelią. Reikėjo aprėpti visą Švenčionių rajoną, o tą darėme mes, sąjūdininkai. Beje, žmonių susirinko iš viso rajono tiek, kad stovėjome petys į petį. Švenčionių rajonas tuo metu pasirodė tikrai gražiai, organizuotai, bet kad taip būtų, mes atlikome totalų organizacinį darbą.

- Koks jausmas buvo tada stovint kartu su tūkstančiais Baltijos kelyje, kai gyva grandinė sujungė Lietuvą, Latviją ir Estiją?

- Buvo neapsakomai didelis džiaugsmas. Jausmas toks, tarsi būtum atsidūręs kitoje planetoje. Nebuvo tai nei euforija, nei drąsa, nei narsa, tiesiog buvo didelis džiaugsmas.

- O kokį įspūdį paliko Baltijos kelio 30 metų minėjimas?

- Pirmiausia aš buvau nuvažiavęs kiek anksčiau ir atrestauravau kryžių. Visgi 30 metų – tai jau nemažas laiko tarpsnis, o gamta veikia net ir ąžuolą, o kalbant apie 30-mečio minėjimą, norėčiau pradėti nuo Ozolo pasakytų žodžių, minint Baltijos kelio 20-metį: „Tautoje vyksta totalinis šventimas“. Ką tai reiškia? Po pirmųjų Baltijos kelio metų neatsitokėjo mūsų valdžios, kasmet fejerverkai, tauta aimanuoja, nepriteklius, skurstam, kad ir apverktina kaimo situacija, o mes jei tik kokia šventė, tuoj į dangų šaudom pinigus. Tų švenčių vis daugėja. Taškomi pinigai. Vienas mano draugas iš Tauragės papasakojo, kad per Karaliaus Mindaugo šventę fejerverkams ir užsienio atlikėjui buvo išleista 30 tūkstančių eurų, o liaudžiai kas? Pora špygų taukuotų, ir taip kasmet ir visoje Lietuvoje. O dabar kokį įspūdį man paliko buvimas prie simbolinio kryžiaus. Lygiai tas pats – tauta švenčia. Tiesa, fejerverkų nebuvo, bet buvo mėtomos gėlės, kurios kažkur virš pušų viršūnių nuskrido. O bendras įspūdis prastokas. Pirmiausia, kam reikėjo gražią idėją sukarpyti į tris dalis? Vienus atstovus išsiunčia į Baltijos kelią, kiti čia, vietose, už rankų susikibę pastovi, o trečia – važiavimas į Partizanų šlovės memorialą. Visur trūko laiko. Vis greičiau greičiau. Dar Vilniaus katedros aikštė, kur ir vyko pagrindinis šventimas. Kam reikalingas toks tautos suskaldymas? O gal reikėjo visai valdžiai kartu su kitais pastovėti susikibus už rankų automagistralėje Vilnius-Panevėžys? Juk ir iš mūsų valdžios nieko nebuvo su mumis. O gal reikėjo ir iš rajonų žmones į Vilnių suvežti ir apjuosti rankomis Vilnių? Ne, reikia išskaidyti, tos atskirties jau ir taip daug. Vienintelis dvasinis pasitenkinimas iš Baltijos kelio man buvo grįžimas atgal, kai autobuse skambėjo moterų atliekamos dainos. Tai buvo puikus akcentas tikros šventiškos dvasios, galiu palyginti su pojūčiu, kai ištroškęs atsigeri šalto vandens gurkšnį. Su dainininkėmis ir mes padainavome. Skambėjo labai taurios dainos. Tai, ko gero, ir buvo didžiausias mano džiaugsmas iš tos ekskursijos, nes kitaip tos mūsų kelionės ir nepavadinsi. Visur skubėjimas, nes tik sustojom, susikibom rankomis, jau einam prie kryžiaus. Ten turėjau kalbėti, bet kai paklausiau mus lydėjusios Nalšios muziejaus darbuotojos, kiek galiu kalbėti, išgirdau – kuo trumpiau, nes laikas spaudžia. Tad trumpai pasakiau kelis žodžius ir viskas.

- O ką norėjai pasakyti, jei laiko limito nebūtų buvę?

- Norėjau pakalbėti apie tai, kur mūsų tauta eina. Vis dėl tai 30 metų – ne 3 metai. Norėjau pasakyti vaizdžiai, alegoriškai, kad valstybė – tai gaubtas, o tauta ir jos dvasia po tuo gaubtu. Kaip gaubtas saugo tą turinį, taip tauta ir gyvena. O ką nukėlę gaubtą rasime šiandieną? Nieko gero. Trečdalis tautos jau išvažiavo, kaimas sunaikintas. Jei gaubtas stiprus, ir turinys bus saugus, suformuotas šitam žemės kampely nuo baltų atėjimo. Mūsų protėviai sugebėjo išsaugoti kalbą, papročius, kultūrą, o kas vyksta dabar? Dabar ne ką ir rasim. Liūdna. Dabar man tas gaubtas daugiau panašus į vištą, sėdinčią ant kiaušinių, kuri kartais nušoka pasimaitinti, o grįžusi randa tuščią gūžtą. Liūdna apie tai kalbėti, bet reikia. Jei visi tylėsime, ir toliau bus taškomi pinigai su visais šventimais. Aš visada sakiau ir sakysiu, be kaimo Lietuva neturi ateities, o kaimas dabar podukros vietoje... Štai tokios mano mintys sugrįžus iš Baltijos kelio minėjimo. Tiesa, nepaisant chaotiškumo, buvo ir keletas įsimintinesnių dalykų: savanorių užsukimas, motociklininkų sustojimas. Apsidžiaugiau pamatęs europarlamentarą Bronį Ropę, su juo pakalbėjau apie būtinybę restauruoti prie Ignalinos geležinkelio stoties stovintį mano padarytą paminklą. Jei to nepadarysime, bus prasti popieriai. O šiaip dar kartą pasikartosiu, visa organizacija buvo chaotiškas. Beje, „Lietuva brangi“ sugiedojom autobuse, o reikėjo arba prie kryžiaus, arba monsinjoro Alfonso Svarinsko memoriale ją sugiedoti. Keista, kai prisimeni, kad prieš 30 metų kartu su visais gyvoje grandinėje stovėjo Aukščiausios Tarybos deputatai, o dabar Seimo narių kažkaip nemačiau... Štai tokia realybė. Tie, kurie tada prieš 30 metų organizavome, dabar jau nereikalingi, - liūdnai šyptelėjęs mūsų pokalbį baigia Juozapas Jakštas, o aš baigdamas šią temą norėčiau paminėti tą faktą, kad kaimyninio Ignalinos rajono visa valdžia, išskyrus tik administracijos direktorę, Baltijos kelio 30-mečio akcijoje dalyvavo, o mūsų rajono valdžios grietinėlė nepasivargino kartu su liaudimi iki Ukmergės nuvažiuoti ir bent kelias minutes pastovėti kartu. Kam vargintis, juk kadencija tik prasideda...

Algis JAKŠTAS