Mes turime 400 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5169
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21370
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97400
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

„Nuo Švenčionių pateka saulė...“

2019 m. spalio 19 d., šeštadienis, Nr.77 (1897)

(Iš Šarūno Laužadžio sakmės)

Neįtikėtina, bet antradienio popietė Švenčionių viešojoje bibliotekoje tarsi aidu atkartojo labai panašų įvykį, buvusį tolimais 1996 metais. Tada bibliotekoje taip pat įvyko gamtosaugininko, sakmių ir padavimų kūrėjo  Šarūno Laužadžio kūrybos pristatymas. Apie tai priminė mūsų nuolatinis skaitytojas Juozas Juodagalvis, atsinešęs su savimi laikraštį su mano straipsniu. Galima sakyti, kūrėjo pristatymas.

 Per prabėgusius dešimtmečius Šarūnas Laužadis daug kartų džiugino Švenčionių krašto literatūros mylėtojus savo kūriniais, dvelkiančiais tolima senove, tokiais tikroviškais, kad nejučia juos priimi kaip tikrą istoriją. Sakmių siužetai ir personažai meistriškai nuspalvinti kūrėjo išmonės, bet visada savyje turi realų pradą – kildinami iš įvairių autentiškų šaltinių.

Bene daugiausia žavesio Šarūno Laužadžio kūriniams suteikia jo meilė gimtajam kraštui. Jis dažnas svečias Švenčionių bibliotekoje, bet jaučiasi čia kaip namie ne tik todėl. Gimtinė šaukia – Švenčionyse jis yra iš tikrųjų namie. Pasak jo paties, atvažiavęs kaskart pastebi, kad gimtasis miestas keičiasi, bet jis išlieka širdžiai brangus ir savas. Čia gyvena jo garbaus amžiaus tėvas, kurį pažįsta didžioji dalis miesto gyventojų. Mokytojas – daugelis buvusių mokinių jį taip ir vadina. Antradienio renginys bibliotekoje Vytautui Laužadžiui buvo dviguba šventė. Šįkart vyko ne tik sūnaus knygos pristatymas, bet ir anūkės Agnės Laužadytės – Tutlienės piešinių ir atvirukų paroda. Susirinkusiems į renginį – tiesiog puikus meno kokteilis – sakmės, piešiniai ir keli muzikos kūriniai, atliekami Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokyklos mokytojos L.Girulskienės ir jos mokinių.

Paprašytas tarti žodį, rašytojas Šarūnas Laužadis trumpai pristatė savo naujausią knygą - „Padavimai apie Lietuvos vietovardžius“. Su meile pavadinęs Švenčionių kraštą pasakišku saulės sodu, autorius paaiškino, kodėl šįkart tik viena sakmė skirta Švenčionims, o jis jau ryžosi žengti toliau. Švenčionims jau atidavė duoklę - aprašė juos, pašlovino, įamžino ir išgarsino. Šįkart pasižvalgė po tėvo gimtinę – Rokiškio rajoną. Pasirodo, ir tas kraštas turtingas savo praeitimi, gražus ir paslaptingas.

Nors ir paties kurtos sakmės, jos glaudžiai susijusios su istorija. Sakmes skaityti lengviau – čia ir yra tokio romantiško žanro privalumas. Be to, sakmėse visada yra pamokymas. O dar – Šarūno Laužadžio knygos gražiai iliustruotos, bet ne dukros piešiniais, nors ji piešia puikiai. Daug kas stebisi, kaip gi taip nutiko. Tėvas turi paprastą atsakymą – Agnė atsisakė, nes ji piešia tik tai, ką nori. Du kūrėjai šeimoje – laisvos asmenybės, gerbia vienas kito  norus. Žvelgiant į jos parodą nė neįtartum, kad tai - ne profesionalios dailininkės darbai. Tik Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos dailės mokytoja Jūratė Vitkauskienė, trumpai recenzuodama parodą, išdavė, kad Agnė – ekonomistė, o piešia tik laisvalaikiu. Dar vienas jos kūrybos ypatumas – paveikslai neturi  pavadinimų. Paliekama erdvė žiūrovo fantazijai. Paveikslai prikausto žvilgsnį,   reikalauja atidaus įsigilinimo, ir kiekvienas juose gali įžiūrėti labai skirtingus dalykus, nors piešiniuose slypi du prasmingi simboliai – paukščio, simbolizuojantis laivę, ir žalčio, simbolizuojantis šeimos apsaugą. Net ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų tarsi nesimato, atidžiau pažiūrėjus surasi. Pasak Agnės, paveikslų idėjos – iš gamtos, liaudies kūrybos, kartais – iš sapnų... Visa tai įsikūnija šiltuose, jaukiuose paveiksluose, nuo kurių sunku atsiplėšti. Dar kurį laiką yra galimybė juos pamatyti Švenčionių viešojoje bibliotekoje.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ