Prieš kurį laiką teko dalyvauti Adutiškio bibliotekoje vykusiame renginyje „Kelionė po senąjį Adutiškį“. Kartais iš tiesų norėtųsi su laiko mašinos pagalba atsidurti kitame laike jau vien tam, kad galėtum palyginti laiko tėkmėje atsiradusius skirtumus. Gaila, bet mistinės laiko mašinos egzistuoja tik fantastų sukurtuose kūriniuose, o gyvenime to nebėra, bet yra žmonės, išsaugoję savo atmintyje į praeitį nueinančio laiko pėdsakus, ir labai svarbu tuos žmogiškosios atminties lobius išsaugoti. Kaip tik tokia gaida ir skambėjo renginio metu.

Adutiškis, turintis gražią, šimtmečius siekiančią istoriją, turi ir žmonių, besirūpinančių, kad ta istorija būtų išsaugota, o tai, kad renginyje dalyvavo skirtingų kartų atstovai, atsiranda daugiau sąlyčio taškų tarp vaikų, jaunimo ir vyresniosios kartos. Tai lyg estafetės perdavimas, kai vyresniosios kartos turima patirtis ir žinios perduodamos jaunimui.

Adutiškio bibliotekos vedėja Vlada Matasova pristatė pagrindinius pranešėjus ir Adutiškio miestelio bendruomenės vykdomą projektą „Aktyvi bendruomenė – gimtojo krašto ateitis“, finansuoto Lietuvos kultūros ministerijos. Šio projekto dalimi ir buvo renginys „Kelionė po senąjį Adutiškį“, o ir pats projekto tikslas iš tiesų kilnus – suburti įvairių kartų atstovus bendrai veiklai.

Renginio programa prasidėjo Stanislovo Rumbučio ir jo dukros Dainės atliktais muzikiniais kūriniais bei Dainės papasakota legenda apie Stajėtiškį. Adutiškis garsus ne tik savo istorija, bet ir žmonėmis. Nemažai gražių posmų apie Adutiškio kraštą yra parašęs prieš kurį laiką amžinybės keliu išėjęs poetas Albertas Skyrelis. Vieną jo eilėraštį ir perskaitė Gintarė Maslianikaitė. Vargu ar rasime apie Adutiškį ir jo kraštą daugiau žinantį žmogų už gerb. kraštotyrininkę Teresę Pivoriūnaitę, kurios surinktos kraštotyrinės medžiagos pagrindu prieš keletą metų buvo išleista knyga apie Adutiškio kraštą. Kalbėdama gerb. Teresė Pivoriūnaitė glaustai ir įdomiai papasakojo Adutiškio istoriją.

Adutiškis įsikūręs unikalioje vietovėje, abiejuose Kamajos upės krantuose. Čia žmonės gyveno nuo senų senovės, tą liudija nors ir gerokai sumažėjęs (Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiams įsakius buvo nukastas) piliakalnis, randami archeologiniai radiniai. Adutiškis įsikūręs kelių kryžkelėse, čia subėga 4 pagrindiniai ir 3 nedideli keliai. Miestelio buvimas kelių kryžkelėse turėjo lemiamos reikšmės jo istorijai. Adutiškyje nemažai kultūros paminklų ir, žinoma, unikali Švenčionių aukštumos ir Dysnų lygumos sankirta. Gerb. Teresė Pivoriūnaitė priminė, kad Adutiškyje daugiau nei 600 metų veikė turgūs, o ir Adutiškio parapijai priklausė ne vienas šimtas miestų. Šimtmečius Adutiškio krašte gyveno draugiškai skirtingų tautų žmonės, jie kūrė ir krašto istoriją, kurioje nemažai įrašų apie besikeičiančias valdžias, karus. Bene daugiausia bėdų ir vargų pridarė Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs ne tik sugriovimus, bet ir badą, nusinešusį šimtų žmonių gyvybes. Ne ką mažiau bėdų pridarė ir Antrasis pasaulinis karas. Apie savo išgyvenimus jo metu papasakojo buvusi ilgametė miestelio bibliotekininkė Eleonora Sivickienė. O išgyventi jai teko nemažai, nes buvo išvežta darbams į Vokietiją, o ir slapstantis nuo išvežimo teko patirti karo baisumus.

Su humoro intarpais apie Adutiškio kraštą papasakojęs Bronislovas Juršėnas palietė ir valdžių kaitą bei Adutiškio žydų skaudų likimą, ir kovas Lietuvos partizanų, kurių Adutiškio krašte buvo apie 150, veikė Tigro rinktinė. Gerb. Bronislovas Juršėnas papasakojo ir apie kažkada garsų Adutiškio linų fabriką bei kitus šiame krašte gyvavusius verslus. Priminė ir 43 metus gyvuojantį unikalų Lazdinių-Adutiškio ansamblį.

Vizualiai apie senąjį Adutiškį papasakojo fotografijos, kurias pristatė Edgaras Maslianikas. Renginio dalyviai galėjo palyginti senąją ir naująją fotografiją, nes čia pat veikė švenčionėliškės Rūtos Petraitytės fotoparoda. Gražiai prie renginio temos pritapo medijų laboratorijos ant ratų parodyti filmai, fotografijos pamokėlės vaikams. Beje, negaliu nepaminėti vaikų vizijų apie Adutiškio ateitį, išreikštų piešiniuose. Ir nors tos vaikų vizijos skirtingos, bet esmė ta pati – vaikai nori, kad jų gimtasis miestelis gražėtų. To, manau, nori ir visi šio gražaus ir unikalaus krašto žmonės, o renginys „Kelionė po senąjį Adutiškį“, kuriame dalyvavo ir seniūnas Arūnas Pirštelis, parapijos klebonas Vytautas Pūkas, Adutiškio vidurinės mokyklos direktorė Milda Stūglienė bei Svirkų padalinio vadovas Algirdas Uziala ir kiti, tą puikiai patvirtina ir suteikia vilties, kad gražią praeitį turintis Adutiškis ir toliau gyvuos.

Algis JAKŠTAS