Kur dažniausiai traukiame uogauti? Einame į miškus, aukštapelkes. Labiausiai paplitusios uogos Švenčionėlių urėdijos miškuose – mėlynės. Jos auga vidutinio drėgnumo ir drėgnuose, nelabai ūksminguose miškuose, rūgščiuose, puveninguose dirvožemiuose, kartais ir kimininėse pelkėse, aukštesnėse vietose.

Sena legenda byloja, kad kažkada miškuose gyvenę nykštukai turėjo neįkainojamus turtus. Kur tuos turtus nykštukai beslėpdavę, negeri žmonės juos vis tiek pavogdavę. Tuomet nykštukai suslėpė savo turtus mėlynėse. Matyt, todėl mėlynių uogos yra tikras vitaminų lobynas. Jose susikaupia daug cukraus, organinių rūgščių, vitamino C.

Mėlynės pražysta gegužės pradžioje, pats žydėjimas iki birželio vidurio, vėliau iki rudens galima rasti pavienių žiedų. Vaisiai – rutuliškos, tamsiai mėlynos, su apnaša uogos. Jos prinoksta liepos pradžioje ir laikosi iki rugsėjo. Žieduose yra nektaro. Mėlynės yra svarbiausi pavasarinio medunešio augalai. Didelė bičių šeima per dieną iš mėlynyno gali surinkti apie 2,5 kg nektaro.

Nuo seno mėlynės vartojamos kaip vaistinis augalas. Visa žolė turį gydomųjų medžiagų, ypač vertingos uogos. Jose randama įvairių, žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Vartojamos šviežios, virtos ir džiovintos maistui, vaistams ir kosmetikoje.

Mėlynė turi įtakos dirvodarai – numesdamos daug lapų, pagausina rūgštų humusą, sudaro storą miško paklotės sluoksnį. Mėlynių sąžalynuose slapstosi ir minta kai kurie miško paukščiai ir gyvūnai, juose rasta apie du šimtus rūšių įvairių vabzdžių, daugiausia naudingų.

Besniegėmis žiemomis nušąla šakelės ir stiebai, tačiau greitai atželia. Nukenčia jos ir nuo pavasarinių šalnų. Šias uogas mėgsta paukščiai (ypač tetervinai) ir žvėrys. Lapus ėda elniai, kiškiai. „Lietuvos miškų statistikoje 2011“ teigiama, kad 2010 metais Lietuvoje buvo supirkta 1098 tonos uogų, iš jų 1073 tonos mėlynių.

Bruknės. Tai amžinai žaliuojantys žemučiai, vos 5-15 cm aukščio erikinių šeimos krūmokšniai su šliaužiančiais, žvynuotais, įsišaknijančiais ūgliais. Lapeliai odiški, lygiakraščiai, žemyn užsilenkusiais pakraščiais. Lapų viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti, o apatinė - blyškiai žalia, taškuoti. Žiedai balti ar rausvi, sukrauti kekėse, truputį kvepia. Žydi gegužės - birželio mėn. Auga sausuose pušynuose, aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių pakraščiuose.

Bruknėse yra natūralaus cukraus, pektinų, rauginių medžiagų, organinių rūgščių (citrinos ir obuolių). Itin gausu vitaminų C, P, B grupės, karotino, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio). Bruknės pasižymi antibakteriniu poveikiu, todėl vartojamos kai kurioms ligoms gydyti. Bruknių uogos iš pradžių baltos, vėliau ryškiai raudonos, blizgančios, daugiasėklės. Viršuje yra taurelės liekana. Nokstant uogoms rūgščių mažėja, o cukraus daugėja. Bruknės - medingi augalai. Iš 1 ha bruknyno surinkusios nektarą, bitės pagamina iki 200 kg medaus. Uogas mėgsta jerubės, tetervinai ir kiti paukščiai. Neatsisako jų ir barsukai, lapės, kiti žvėreliai.

„Mažųjų gamtos turtų naudojimo tvarkoje“ sakoma, kad bruknes leidžiama rinkti tik joms prinokus, bet ne ankščiau kaip nuo rugpjūčio mėnesio pirmo šeštadienio. „Lietuvos miškų statistikoje 2011“ teigiama, kad 2010 metais Lietuvoje buvo supirkta 16,6 tonos bruknių.

Žemuogės. „Stovi panytė su raudona kepuraite, kas pro ją eina, visi lenkiasi“. Nesunku įminti šią lietuvių liaudies mįslę, nes žemuogės bene mėgstamiausi uogakrūmiai mūsų šalyje. Skanioji žemuogės „uoga“ iš tiesų yra visai ne uoga, o pakitęs sultingas žiedsostis, kurio paviršiuje prikibę tikrieji vaisiai – smulkučiai riešutėliai. Gentyje yra apie 30 rūšių, Lietuvoje savaime auga 3 žemuogių rūšys: paprastoji, aukštoji (miškinė), šlaitinė ir viena kultūrinė rūšis.

Avietės. Lietuvoje dažnas, visur įprastas erškėtinių šeimos augalas. Tai status krūmas su nevienodai gausiai dygliuotais, šeriuotais arba liaukingais stiebais. Lapai dažniausiai trilapiai arba plunksniški. Prinokę vaisiai lengvai atsiskiria nuo žiedsosčio. Lietuvoje auga šios rūšys: paprastoji avietė, raudondyglė avietė.

Aviečių uogos nepaprastai skanios ir aromatingos. Jose yra daug cukrų, organinių rūgščių, daug vitamino C, karotino. Augalas medingas. Iš produktyvaus avietyno stipri bičių šeima per dieną gali prinešti 5 kg medaus.

Populiarus vaistinis augalas. Stiebai, lapai, šviežios ir džiovintos uogos vartojamos nuo peršalimo.

Spanguolės. Auga aukštapelkėse ant kiminų ir kupstų. Amžinai žaliuojantis krūmokšnis, kurį net krūmokšniu sunku pavadinti, nes nuo žemės retai kada aukščiau nei 5 cm tepakyla. Maži rausvi žiedai išauga ant kotelių. Spanguolės pražysta nuo gegužės pabaigos. Vaisiai - rutuliškos, iš pradžių gelsvos, paskui tamsiai raudonos uogos. Jos prinoksta rugpjūčio pabaigoje ir laikosi iki pavasario. Vartojamos šviežios, virtos ir džiovintos maistui, vaistams. Spanguolių uogos mūsų krašte labai vertinamos, turi kone sakralinę reikšmę. Koks gi lietuvaitės šeimininkės kūčių stalas be spanguolių kisieliaus. Spanguolės tikras skanėstas ir laukiniams paukščiams: tetervinams, kurtiniams, gervėms.

2010 metais buvo supirkta 0,1 tonos spanguolių uogų. Tai duomenys iš grybų ir uogų supirkimo įmonių statistinių ataskaitų.

„Mažųjų gamtos turtų naudojimo tvarkoje“ sakoma, kad spanguoles leidžiama rinkti tik joms prinokus, bet ne ankščiau kaip nuo rugsėjo mėnesio pirmo šeštadienio.

Vaivorai. Auga drėgnuose, šviesiuose miškuose, kimininėse pelkėse. Krūmo aukštis iki 100 cm. Stiebas status, šakotas. Lapai ovališki, trumpakočiai, šviesesni nei mėlynės su melsvu atspalviu. Apatinė stiebo dalis sumedėjusi, šakų viršūnės išlieka žalios.

Pavieniai rutuliški žiedai išauga ant trumpų kotelių. Taurelė priaugusi prie mezginės, vos įžiūrima. Vainikėlis balsvas rausvas, suaugtinis, pūstas, išlikusi viršūninė anga su trumpomis, bukomis skiautėmis.

Vaivoras pražysta gegužės pabaigoje, pats žydėjimas iki birželio vidurio. Vaisiai - pailgai rutuliškos, mėlynos, su balsva apnaša uogos. Jos prinoksta liepos pabaigoje ir laikosi iki spalio.

Literatūroje laikoma, kad uogos svaiginančios. Daugelyje kalbų liaudiški pavadinimai motyvuoti šiuo poveikiu (girtuoklėmis vadina). Nėra įrodyta kokia veikli medžiaga už tai atsakinga. Svarstoma, kad tai gali būti parazituojančio grybo poveikis. Bet greičiausiai galvos svaigimas atsiranda dėl gailio poveikio, kuris dažnai auga kartu.

Katuogės. Artima avietės giminaitė. Išaugina dvejopus lapus: vienus 10-25 cm aukščio, kitus – šliaužiančius, iki 1 m ilgio, įsišaknijančius. Jais, kaip ir sėklomis, dauginasi.

Žiedynas iš 3-10 smulkių baltų žiedų sudaryta kekė. Žydi gegužės-birželio mėn. Katuogių vaisius sutelktinis, panašus į avietės, tik sudarytas iš daug mažiau, bet stambesnių ryškiai raudonų, žvilgančių kaulavaisiukų. Mūsų krašte uogos nerenkamos ir nevertinamos. Švedai iš jų gamina puikius drebučius ir kitus skanėstus.

Gervuogės. Jų šakelės spygliuotos kaip rožių. Žiedai susitelkę kekėse, šluotelėse arba pavieniai lapų pažastyse ar stiebų viršūnėse. Vaisius sutelktinis, sudarytas iš smulkių, sultingų raudonų, geltonų, mėlynų arba juodų kaulavaisių, kurie dažnai suauga savo pamatais ir su žiedsosčiu.

Gentyje yra daug rūšių, kadangi atskiros rūšys lengvai tarpusavyje kryžminasi ir duoda vaisingus ir lokaliai paplitusius palikuonis.

Parengė VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Onutė Gylienė