Mes turime 203 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2013
mod_vvisit_counterŠią savaitę:2013
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:43780

Padaryti kryžių – iššūkis kiekvienam kūrėjui

2012 m. lapkričio 3 d. šeštadienis Nr.84 (1228)

Sunku įsivaizduoti Lietuvą be kryžių, stovinčių prie kelių, kaimų, sodybų. Ko gero, nuo pat žmonijos atsiradimo kryžiaus simbolis buvo naudojamas kaip kulto priemonė ir randamas įvairių kultūrų ir epochų archeologinių kasinėjimų metu. Senovėje kryžius buvo naudojamas ir kaip astrologijos ženklas. Dažnai sakoma, kad kryžius – kančios simbolis. Tai susiję ne tik su katalikybe, kur ant kryžiaus vaizduojamas nukryžiuotas krikščionių mesijas Jėzus Kristus, bet ir su kur kas senesniais laikais, kai senovėje romėnai pasmerkdavo žmones kankinamai mirčiai prikalę prie kryžiaus. Lietuvoje kryžius yra vienas labiausiai paplitusių tikėjimo simbolių, o kryždirbystė, įtraukta į UNESCO nematerialųjį paveldą, turi gilias tradicijas ir Švenčionių rajone. Šį kartą norėčiau papasakoti apie kryždirbį Arvydą Cicėną.

Kadangi Arvydą Cicėną pažįstu gana seniai, žinojau, kad jis turi nagingas rankas ir iš medžio gali padaryti labai daug, bet kad Arvydas daro kryžius, man buvo malonus atradimas. Tai nutiko prieš metus, kai teko dalyvauti atstatyto Aučynų kaimo kryžiaus pašventinimo ceremonijoje. Ir štai, praėjus daugiau nei metams, ūkanotos spalio dienos popietę su Arvydu kalbamės apie kryždirbystę, apie pradžių pradžią, pirmuosius bandymus su medžiu.

- Jau vaikystėje aš žinojau, kaip reikia apdirbti medį, nes tėvas buvo stalius, su medžiu dirbo ir krikšto tėvas, motina buvo audėja, tad aš, ko gero, tą savotišką kūrybos potraukį paveldėjau iš jų. Aš galiu ne tik iš medžio padaryti ką nors gražaus, bet moku ir žiesti, galiu ir židinį sumūryti, ir iš metalo stakles sukonstruoti. Tai nėra taip sudėtinga, tik reikia pagrindus žinoti, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Arvydas Cicėnas.

- Sutinku, kad turint profesionalių įgūdžių visa tai padaryti nėra sunku, bet kaip kilo mintis pradėti daryti kryžius – pamaldumo ir pagarbos simbolius?

- Pirmasis mano padarytas kryžius, skirtas krikščionybės Lietuvoje įvedimo 600 metų jubiliejui, stovi Ceikinių bažnyčios šventoriuje. Pirmas kryžius buvo savotiškas iššūkis sau, juolab, kad ir dariau aš jį dar tarybiniais laikais, nes jubiliejus buvo švenčiamas 1987 m., o tokie dalykai, kaip prisimename, nebuvo toleruojami. Beje, antras kryžius taipogi stovi Ceikiniuose, kelių sankirtoje. Jį dariau 1991 m. rugpjūčio mėnesį karinio pučo Maskvoje metu. Kaimynai tada juokaudami sakė, kad vietoj nukryžiuotojo žvaigždę iškalčiau. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, ir kryžius stovi, ir žvaigždės nereikia. Dabar iš viso esu padaręs 8 kryžius ir 8 paminklinius kryžius, kurie stovi ant kapų.

- Kiekvienas padarytas kryžius šiek tiek skiriasi?

- Kitaip ir būti negali, nes dažnai darbo metu būni priverstas keisti pirminį sumanymą, tą sąlygoja medžio, iš kurio darai, specifika, o ir pats pradėjęs darbą dažnai ieškai kažko naujesnio, originalesnio. Darydamas kryžių visada bandau įsivaizduoti, kaip jis atrodys stovėdamas vietoje, juk norisi, kad atrodytų gražiai. Dabar, kai turiu dirbtuves, darbas gerokai palengvėjo, o anksčiau, kai dirbdavau lauke, buvo kur kas sunkiau – pabandyk pavartalioti kokių 8 metrų ąžuolo gabalą, o dirbtuvėse su įrengimų pagalba tą padarau be didelio vargo, - sako Arvydas Cicėnas.

Kai jo paklausiau, iš ko gi vis dėl to mokosi kryždirbystės paslapčių, jis atsakė, kad žavisi Juozapo Jakšto darbais, o šiaip dažniausiai pats bando išspręsti vieną ar kitą iškilusį uždavinį, o jų kryždirbystėje kaip ir kiekviename rimtame darbe buvo, yra ir bus.

- Arvydai, ar be kryžių dar teko ką nors originalaus daryti?

- Mano sodyboje stovi angelo skulptūra, o prieš kurį laiką teko daryti briką į Belgiją. Tai buvo rimtas iššūkis. Tėvas tada net netikėjo, kad aš tą rebusą išspręsiu ir padarysiu briką, tokį, kokio pageidauja užsakovai. Padariau, nors pavargti teko nemažai. Esu padaręs ne vieną židinį, o darydamas ką nors iš medžio, stengiuosi papuošti kokiais nors elementais. Gyvenime teko išbandyti ir žiedimą, ir tapybą. Juk įdomu retkarčiais prisiliesti prie kažko naujo, nes ir kryždirbystė, ir kiti darbai yra pomėgis, nes pagrindinė mano darbovietė yra „Vilniaus vandenų“ Švenčionių cechas, - sako Arvydas Cicėnas.

Baigę pokalbį važiuojame į Arvydo sodybą, esančią Šutonių viensėdyje. Pravažiuojame prieš metus atstatytą Aučynų kryžių, o prie kito tuo pačiu metu padaryto kryžiaus pasukame keliuku į sodybą. Čia pasitinka liūdnas angelas, saugantis sodybos ramybę.

- Visu grožiu šis angelas sušvinta saulėtą vakarą, kai pašviečia vakarinė saulė, - sako Arvydas. Iš tiesų angelas gerokai liūdnas, bet tuo pačiu metu ir žavus savo liūdesiu, ypač niūroką rudenišką popietę.

Arvydas aprodo savo sodybą, dalinasi mintimis apie ateities planus. Ant klėties sienos kabo Arvydo nutapyti paveikslai, viename iš jų – Madona su kūdikiu, kituose – žirgai. Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį, kodėl žirgai, Arvydas šyptelėjęs paaiškina, kad žirgai – viena jo silpnybių.

Sodybos teritorijoje yra ir daugiau Arvydo sukurtų skulptūrų: Rūpintojėlis, apuokas, įsitaisęs prie sodo, bei kitos.

Važiuodami atgal į Švenčionis šnekamės apie padarytų kryžių ir skulptūrų iš ąžuolo ilgaamžiškumą, o tas ilgaamžiškumas dažnai būna labai trumpas, kartais vos pora dešimtmečių. Nuo ko tai priklauso? Nuo kūrybinių inžinerinių sprendimų, nuo medžiagos, kuria padengiamas ąžuolinis kryžius. Ko gero, ilgiausia stovėdavo, o daug kur ir tebestovi, jokiais lakais ar dažais nepadengti kryžiai. Arvydas su meile kalba apie ąžuolus, iš kurių padaryti kryžiai. Atsisveikindamas Arvydui palinkiu kūrybinės sėkmės ir įkvėpimo, nes be įkvėpimo kūryboje toli nenueisi.

Algis JAKŠTAS