Mes turime 182 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1486
mod_vvisit_counterŠią savaitę:7677
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:149670

Gražiausios etnokultūrinės sodybos

2012 m. lapkričio 21 d. trečiadienis Nr.89 (1233)

Šiais metais visiems Lietuvos regioniniams parkams sukanka 20 metų. 1992-aisiais Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo įsteigta 30 regioninių parkų. Tuo metu buvo kuriama atkurtos nepriklausomos valstybės aplinkosaugos sistema. Atrodytų, visi jie įkurti vadovaujantis vieninga idėja – išsaugoti išskirtinius gamtos objektus, kultūrinį paveldą, tačiau kiekvienas regioninis parkas yra skirtingas, unikalus.

Sirvėtos regioninis parkas įsteigtas Švenčionių aukštumoje – aukščiausia yra Nevaišių kalva, iškylanti 288,9 m virš jūros lygio. Būtent šios aukštumos ketera, nusidriekusi iš pietų į šiaurę ir atskiria dviejų upių baseinus: regioninio parko vakarinėje dalyje tyvuliuojantys ežerai, upės priklauso Nemuno baseinui, o rytuose vingiuojantys upeliai neša vandenis į Dauguvą. Beje, tai atsispindi ir Švenčionių herbe – mėlyname fone vaizduojamos dvi seliavos, plaukiančios į priešingas puses.

Tokiame banguojančiame kraštovaizdyje, kur kalva slepia kalvą, nuo seno apsistojo žmogus. Tai paliudydami nebylūs kelia galvas Kačėniškės, Stūglių, Rakštelių, Aučynų piliakalniai, miškų tankmėje išryškėjantys pilkapynai.

Statydami būstą, vietiniai turėjo prisitaikyti prie išskirtinio reljefo, pelkėtų, upelių išraižytų vietovių. Dažnai gyvenamieji namai pastatyti aukštėlesnėje vietoje, kai tuo tarpu kiti sodybos priklausiniai glaudžiasi žemiau. Kiekvienas sodybos elementas turi „savo vietą“: pirkia, svirnas, ūkinis pastatas arčiau vienas kito. Kluonas tuo tarpu tolėliau – arčiau kelio. Viskas praktiškai, optimaliai paskirstyta, kad būtų kuo patogiau. Pirtis gi būdavo statoma toliausiai nuo sodybos, dažnai už kelio, už upelio ar už kokios kitos natūralios ribos, arčiau vandens. Vėlgi susiduriame su praktiniu dalyku – jei pirtis užsidegs, ugnis nepalies kitų statinių...

Šių metų vasarą paskelbto gražiausiai tvarkomos etnografinės sodybos konkurso laimėtojai buvo apdovanoti renginio, skirto regioninių parkų 20-mečiui paminėti, metu. Komisijai, kurią sudarė Švenčionių rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus vyresnysis specialistas Petras Savukynas, Nalšios muziejaus etnokultūros skyriaus vedėja Violeta Balčiūnienė ir Sirvėtos RP direkcijos specialistai, buvo nelengva nuspręsti kokia gi sodyba regioniniame parke nusipelno gražiausiai tvarkomos etnografinės sodybos titulo. Vertinami buvo tokie aspektai kaip pastatų, būdingų rytų Aukštaitijai autentiškumas, jų išsidėstymas sodyboje, aplinkos tvarkymas.

Žinoma, sunku rasti tokią, kuri visiškai atitiktų pastaruosius kriterijus. Laikas bėga, mediniai statiniai palaipsniui nyksta. Taigi pastangos visa tai išsaugoti taip pat yra vertybė.

Šiais metais gražiausiai tvarkomos etnografinės sodybos vardą gavo Dalios ir Mindaugo Žalių sodyba Didžiasalio kaime. Gyvenamas namas, kuris yra paskelbtas architektūros paminklu, kartu su kitais priklausiniais buvo „prikelti iš pelenų“, nebuvo leista jiems sunykti. Tai buvo padaryta subtiliai, atsižvelgiant į Aukštaitijai būdingus architektūros bruožus, siekiant atnaujinti buvusius elementus. Siauri akmenimis grįsti takeliai, akmenys, medis – viskas tiesiog susilieja su aplinka ir sukuria jaukumą. Gražiai sutvarkyti gėlynai bei pievelė taip pat prisideda prie šio įspūdžio.

Taip pat įvertintos ir kitos sodybos: Irena ir Pranas Plačai tikrai pasistengė restauruodami namus Kančiogino kaime. Čia, šalia Kančiogino ežero, Švenčionių aukštumos bangavimas nurimsta. Šalikelėje išryškėja senas namas, pirtis, kiti statiniai – palikti tokie, kokie buvo kadaise. Apvalių rąstų pirkia, kur ne kur jau dengiama samanų, atrodo, daug galėtų papasakoti. Šeimininkai susitvarkė aplinką tarsi jausdami ryšį su vietos praeitimi. Sodyba dvelkia šiluma.

Didžiasalio, arba vietinių vadinamame Salos kaime akį patraukia Jolantos ir Česlovo Širvinskų sodyba. Visuomet prižiūrėtas kiemas, kurio neriboja jokia tvora kaip ir daugelyje kitų, dėl to gamta drąsiai įsileidžiama į vidų: pastatus slepia gėlynai, krūmai, medeliai.

Iš Šventos dvarvietės pastatų yra išlikę dvaro rūmai, svirnas, kur šiuo metu yra įsikūręs Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras, koplytėlė. Anksčiau ponų Civinskių žemėse dirbo 8 šeimos, kurios gyveno dviejuose pastatuose, kumetynuose. Vienas iš jų neatlaikė laiko spaudimo, o kitas vis dar tebestovi. Jame ilgą laiką gyveno Šventos mokyklos direktorius Leonas Lazauskas. Statinio pamatai yra lygiai tokie patys kaip dvaro svirno, statyto dar 1867-aisiais ir koplytėlės sienos – akmenų mūras, pagražintas smulkintais juodais akmenukais. Džiugu, kad dabartiniai šeimininkai nesugadino šio pastato autentiškumo, rūpinasi jo bei aplinkos būkle, išsaugodami ir dvarvietės istorijos dalį. Už tai Anai ir Kęstučiui Lazauskams ir dėkojame.

Susirinkusiems į renginį buvo pristatyta regioninio parko veikla, nuveikti ir dar planuojami darbai tvarkant ir pritaikant lankymui gamtos, kultūros paveldo objektus. Direktorė Romualda Baranauskienė nuoširdžiai dėkojo kiekvienam, nes tik bendradarbiaudami įstengiame sukurti vertybes, kurios išlieka ilgam.

Kadangi taip gražiai sutapo, jog Sirvėtos RP direkcija bendradarbiauja su 20-čia įvairių įstaigų ir bendruomenių, 20-mečio proga buvo pasodinta 20 kalninių pušelių. Jos pasodintos šalia Stepurkiškės kaimo, bešeimininkio buvusios kiaulidės komplekso, kurio liekanos šiais metais buvo likviduotos, vietoje.

Ne kas kitas, o tik mes patys susikuriame erdvę, kurioje gyvename. Ne veltui iš praeities mus pasiekę gyvenimo principai, tam tikros nusistovėjusios taisyklės vis dar gyvybingos – juk jos patikrintos laiko. Žinoma, viskas keičiasi, atsiranda naujovių, bet kažkas giliai mumyse neleidžia sunaikinti, užmiršti savo šaknų.

Marius SEMAŠKA

Sirvėtos regioninio parko direkcijos specialistas