Mes turime 292 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:732
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16933
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92963
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Aukštaičių tarme vaidinamas spektaklis gali pasipildyti ir žargonišku šiuolaikiniu antruoju veiksmu

2012 m. gruodžio 22 d. šeštadienis Nr.98 (1242)

Seimas pagaliau paskelbė Tarmių metus

Šių metų kovą Seimas, pritardamas Europos Sąjungos skatinimui išlaikyti vietines kalbas ir atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, nutarė 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Gyvoji tarmių tradicija sparčiai nyksta, nes vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti. Nors Lietuva gali pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Seimas taip pat nutarė siūlyti Vyriausybei numatyti lėšų tarmes puoselėjančioms programoms rengti ir jas įgyvendinti.

Priimtu nutarimu labai džiaugiasi etnokultūrininkai, nes galų gale buvo vainikuotos dvejus metus trukusios jų pastangos paskelbti Tarmių metus ir tokiu būdu atkreipti visuomenės dėmesį į tarmių gyvosios tradicijos tęstinumo problemas Lietuvoje.

 

Aukštaičiai ir žemaičiai

Lietuvių kalboje iš seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių tarmės. Lietuvių tarmės skirstomos smulkiau – į patarmes, šios, savo ruožtu, gali būti dalijamos į dar smulkesnius tarminius vienetus – šnektas ir pašnektes. Aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietų ir rytų lietuvių kalbos ploto dalyje. Jos pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba.

Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje. Jos atsiradimui ypač reikšmingas buvo kuršių vaidmuo: būdingiausios šios tarmės ypatybės koncentruojasi buvusioje kuršių žemėje. Iš lietuvių tarmių ji yra artimesnė latvių kalbai, ypač jos aukštaičių (augšžemiečių) tarmei.

Apie lietuvių tarmių skirtybes šiek tiek žinių pateikia jau pirmųjų lotyniškųjų lietuvių kalbos gramatikų autoriai Danielius Kleinas (1653) ir Kristupas Sapūnas (1673), kuris pirmasis užsiminė apie dzūkavimą. Skiriamieji aukštaičių ir žemaičių tarmių požymiai nurodyti Augusto Šleicherio gramatikoje (Schleicher 1856).

Pirmąją išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją paskelbė Antanas Baranauskas. Buvusiame Kauno gubernijos plote jis išskyrė 11 tarmių. Kitaip negu A.Baranauskas, tarmes skirstė jo mokinys Kazimieras Jaunius. Jis tiksliai formulavo skiriamąsias tarmių ypatybes ir tuo imponavo vėlesniems tyrėjams. Jis skyrė dvi pagrindines tarmes – žemaičių ir aukštaičių. Kiekvieną iš jų suskirstė į tris patarmes. Vėliau K.Jauniaus klasifikacija buvo patikslinta ir patobulinta kitų kalbininkų.

Antrojoje XX a. pusėje visuotinai pereita prie naujos tarmių klasifikacijos. Tai Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus iš esmės modifikuota A.Baranausko klasifikacija. A.Girdenis ir Z.Zinkevičius skiria du tarmių būrius: tai žemaičiai ir aukštaičiai. Skiriamasis požymis – nevienodas kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas. Žemaičių plote išskirtos trys žemaičių patarmės – vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę), šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius) ir pietų žemaičiai (apie Raseinius, Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Šilalę, Varnius, Kelmę, Kuršėnus).

Aukštaičiai taip pat skirstomi įpatarmes: vakarų, pietų ir rytų. Pietinė vakarų aukštaičių dalis yra kauniškiai, šiaurinė – šiauliškiai. Rytų aukštaičiai skirstomi į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, širvintiškius ir panevėžiškius. Kiekviena ši grupė, be bendrų visiems rytų aukštaičiams ypatybių, dar turi specifinių, tik jai vienai būdingų vokalizmo sistemos bruožų.

Pietų aukštaičių patarmė gana vientisa, smulkiau neskaidoma.

 

Aukštaičių tarmė – spektaklyje

Tarminės medžiagos rinkimas ir jos apdorojimas nuolat vyksta ir šiais laikais. Tuo rūpinasi ne tik Lietuvių kalbos institutas, universitetai, bet ir pavieniai entuziastai tyrinėtojai. Tarmių grožis neretai atgyja poezijos ir prozos knygose, dainose, bei vaidinimuose.

Labai gražus tarmių puoselėjimo pavyzdys – Švenčionių pradinės mokyklos teatras, kitais metais švęsiantis savo gyvavimo dešimtmetį, kurio vadovė mokytoja Halina Pauliukėnienė nemažai vertingos informacijos yra pateikusi Lietuvių kalbos instituto darbuotojams, mūsų krašte rinkusiems medžiagą apie tarmes ir jų vartojimo ypatumus. Nors, pasak mokytojos Halinos, mes tarmiškai kalbame lyg ir ne rimtai – daugiau dėl juoko. „Man tarmės labai gražu, - sako Halina. – Tik mūsų krašto kalboje dar labai daug svetimybių, kurios jau labai prigijusios. Ta Lietuvių kalbos instituto darbuotoja dar labiau sutvirtino įsitikinimą, kad tarmės – gražu“.

 

„Jonuko liga“ aukštaitiškai...

Tarptautinės teatro dienos proga aukštaičių tarme suvaidintas Švenčionių pradinės mokyklos mokytojų spektaklis – Juozo Geniušo vienos dalies pjesė „Jonuko liga“ visiems žiūrovams sukėlė juoko bangą. Ši „liga“ visiems gerai žinoma – kai nesinori eiti į mokyklą, tai dažnam tai galvą, tai pilvą, tai dar ką nors suskausta... Taip ir Jonukui, kurį tiesiog nepakartojamai vaidino Halina Pauliukėnienė, kai neparuošė pamokų, tai nutarė nuo mokyklos išsisukti pilvo skausmais. Spektaklyje pašiepiamas meistriškai suvaidintas situacijas dar sustiprino ir mokykloje pasigamintos įspūdingos dekoracijos.

Per repeticijas kiekvienas artistas kalbėjo savo krašto tarme arba kitaip tariant pakalbe, derino tarpusavyje, kur kokius žodžius vartoja, kaip ką vadina. Buvo labai įdomu, nauja ir smagu.

 

„Jonuko liga“ žargoniškai...

Švenčionių pradinės mokyklos direktorė Laima Veličkienė džiaugėsi, kad ateinančiais metais jų mokyklos teatro kolektyvas pakviestas dalyvauti į „Juokis“ festivalį. Tad jau dabar palengva rengiasi repeticijoms. Spektaklio kūrėjams pastaruoju metu kirba mintis sukurti šiuolaikinį spektaklį, kur Jonukas dėvi nukarusius džinsus, kalba šiuolaikišku žargonu, naudojasi kompiuteriu, mama, pavyzdžiui, dienas leidžia grožio salone... Švenčionių pradinės mokyklos kolektyvo manymu, galbūt vertėtų sukurti dviejų dalių spektaklį: pirmoji dalis būtų tarmiška ir senovinė, o antroji – šiuolaikinė ir žargoniška bei su pasikeitusiom dekoracijom. Gal net nesakyti, kad ta antroji šiuolaikinė dalis bus... Kai ir mokytojo, ir mokyklos, ir tėvų vaidmuo jau pasikeitęs, kai mokinio žodyne vyrauja angliški žodžiai, o ir pats vaikas jau kitoks... „Norėtumėm parodyti visuomenės pokyčius, nors tema ir siužetas išlieka tie patys: kaipgi susigalvojus ligą išsisukti nuo mokyklos, - sako L.Veličkienė. – Tik, aišku, nenorėtumėm nieko įžeisti“.

 

Halinos lėlės net vadovėlyje

Be to, Halina Pauliukėnienė jau bene dešimtmetį scenos meno moko ir pradinukus „Vaidilutės teatre“. Kasmet dalyvauja įvairiuose renginiuose, apžiūrose, gauna diplomus ir apdovanojimus. Teatriuko spektakliuose dalyvauja ir lėlės, ir kaukės, ir personažus vaidinantys vaikai. Lėlės sukuriamos iš paprastų medžiagų, net nebedėvimų kojinių – kūrybingai panaudojus turimą medžiagą pavyksta sukurti įdomius dalykus. „Man gražu, kai lėlė turi ilgą gyvenimą, sako Halina. – Ji nekabo, nedūlėja kažkur užkampyje, o veikia ne viename spektaklyje“.

Vaikai tuos užsiėmimus mėgsta, nors reikia įdėti ir nemažai darbo, tad vadovei kartais tenka pasitelkti ir mažų gudrybių: saldainių, sausainių, arbatos gėrimo vakarėlių ir pan. Beje, šiame teatre vaidino ir Halinos vaikai, dabar jau išaugę iš pradinukų amžiaus.

H.Pauliukėnienė džiaugėsi, kad jos lėlių spektaklio „Pelėdžiuko sapnas“ personažai „apsigyveno“ ir pradinukų lietuvių kalbos vadovėlyje. Ypač tuo žavėjosi vaikai, kurie vaidino tame spektaklyje ir save atpažino knygutėje.

Pernai tarmėms skirtame renginyje su programa dalyvavo net trys Švenčionių pradinės mokyklos darbuotojos.

 

Tarmiškai ir „Ožka ragoška“

„Kai pradėjau dirbti su pirmokėliais, tai nusprendžiau tarmiškai suvaidinti Kosto Kubilinsko „Ožka ragoška“, kad tik būtų visiems įdomiau, - pasakojo H.Pauliukėnienė. – Pasiūliau vaikams, visiems patiko. Ieškojome kartu, kaip kas skambėtų tarmiškai, kartu kūrėme tekstus, dekoracijas ir personažus. Paskui viena kolegė pasiūlė labai gražios muzikėlės. Vaikams taip patiko, kad jie net namuose klausinėjo, kaip ką reikėtų pasakyti tarmiškai, o atėję į užsiėmimus pasipasakodavo ir visi kartu padiskutuodavome. Džiaugiuosi, kad visi užsikabino“.

Į būrelį paprastai užsirašo nemažas būrys vaikučių. Ir visiems jiems Halina parenka tinkamus vaidmenis, net ir tiems, kurie būna labai ramūs, bet pareigingai lanko repeticijas. Visa tai jiems padeda tapti drąsesniais ir kūrybingesniais.

H.Pauliukėnienė sako, kad jai sunkiai sekasi įsisprausti į griežtus rėmus, todėl stengiasi išvengti griežtų įsipareigojimų, kada ir ką sukurti, kada ir kokį spektaklį pastatyti. O griežtai neįsipareigojus viskas pavyksta daug lengviau. Tada visi ir viskas susiklijuoja į nuostabią visumą, kuri džiugina ir pačius artistus, ir jų kūryba besigėrinčius žiūrovus.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis