Sekmadienį, gruodžio 16 d., į Vilniaus miesto Šv. Mikalojaus bažnyčią rinkosi švenčioniškiai. Joje 14 val. buvo aukojamos šventos mišios už profesorių Augustiną Voldemarą (1983–1942 m.) ir istorijos daktarą kunigą Juozą Stakauską (1900–1972 m.).

Po pamaldų Švenčionijos klubo nariai, Augustino Voldemaro ir Juozo Stakausko giminės bei svečiai rinkosi į Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos salę, kur aptarė garbiųjų kraštiečių gyvenimo kelią, dalijosi prisiminimais.

Susitikimą pradėjo Švenčionijos klubo tarybos pirmininkė Vanda Gumauskienė.

Švenčionijos klubo narys Albinas Cibulskas, komentuodamas Raimundo Kaminsko išleistą knygą, apžvelgė profesoriaus Augustino Voldemaro gyvenimo kelią.

Augustinas Voldemaras gimė 1883 m. balandžio 16 d. Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje, Dysnos kaime. 1897 m. baigė apskrities mokyklą. Tarnavo Daugėliškio valsčiaus raštinėje, vėliau buvo tarpininko reikalų vedėjas. 1904 m. baigė Peterburgo gimnaziją aukso medaliu, o 1909 m. – Peterburgo universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. 1910 m. išlaikė magistro egzaminus, o už disertaciją apie Adriano agrarinius įstatymus gavo aukso medalį. Skaitė paskaitas Peterburgo moterų aukštuosiuose kursuose ir imperatoriškoje teisės mokykloje. 1911 m. Peterburgo universitetas suteikė docento laipsnį. Tai buvo pirmasis lietuvis, gavęs tokį laipsnį. 1914–1915 m. stažavosi Italijoje ir Švedijoje, o 1916–1917 m. buvo Permės universiteto profesorius.

1917 m. spalio mėnesį dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. 1918 m. spalio mėn. kaip Ukrainos Rados veikėjas atstovavo Brest-Litovsko taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos. Vėliau pasitraukė į Vokietiją. 1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, buvo kooptuotas į Lietuvos valstybės tarybą.

1918 m. lapkričio 11 d. – 1918 m. gruodžio 26 d. vadovavo Ministrų kabinetui kartu su Krašto apsaugos ministru. Vėliau II, III, IV, V Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras (1918.12.26–1920.06.19).

Versalio taikos konferencijoje (1919 m.) buvo Lietuvos delegacijos vadovas.

Nuo 1920 m. – Aukštųjų kursų lektorius, 1922–1926 m. Lietuvos universiteto profesorius.

1923 m. už paskelbtą politinį straipsnį mėnesį kalėjo Varnių darbo stovykloje.

1926.12.17–1929.09.23 – vadovavo XIV Ministrų kabinetui, buvo užsienio reikalų ministras, o nuo 1928 m. lapkričio 22 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas.

1929 m. gegužės 6 d. į A.Voldemaro gyvybę kėsinosi studentai, bet jis nenukentėjo.

1929 metų pabaigoje ištremtas į Platelius. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose. 1934 m. birželio 7–8 dienomis dėl nepavykusio karinio pučo, kuriame dalyvavo, buvo įkalintas, 1938 m. amnestuotas, ištremtas į užsienį.

Bendradarbiavo spaudoje. Parašė originalių kūrinių, vertė grožinę literatūrą.

Nepaisant J.Urbšio ir K.Škirpos įkalbinėjimų nevykti į Lietuvą, vis dėlto grįžo į ją 1940 m. birželio 19 d. Abu su žmona buvo suimti. 1940 m. liepos mėn. iš Kauno automobiliu išvežtas į Minską, o iš ten – į Maskvą. Įkalintas NKVD kalėjime Maskvoje. 1940 m. liepos mėn. 23 d. kartu su žmona ištremtas į Ordžonikidzę. 1942 m. rugpjūčio 19 d. išvežtas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje. 1942 m. gruodžio 16 d. kalėjime mirė.

Apie Voldemarų šeimos genealogiją ir artimųjų gyvenimą papasakojo Voldemaro brolio anūkas, taip pat vardu Augustinas. Jis pademonstravo sukauptas nuotraukas, Voldemaro knygas, išleistas užsienyje.

Po to vyko įdomus dialogas tarp istoriko Jono Juodagalvio ir kito iškilaus kraštiečio sūnėno Benedikto Stakausko. Buvo aptartas profesoriaus daktaro Juozo Stakausko gyvenimo kelias. Jis gimė 1900 m. Degsnėje. Mokėsi Mielagėnų mokykloje, Švenčionių, Vilniaus ir Marijampolės gimnazijose, teologijos mokslus baigė Austrijoje, Insbruke. 1926 m. Mielagėnuose laikė primicijas. Vienos universitete studijavo istoriją, filosofiją, pedagogiką, lotynų kalbą, ten įgijo istorijos daktaro laipsnį. Kunigas J.Stakauskas 1934 m. buvo paskirtas Kauno centrinio valstybės archyvo vedėju. 1939 m. pradžioje tapo Lituanistikos instituto istorijos skyriaus mokslo darbuotoju. Nacių okupacijos metais Vilniaus archyve slėpė ir išgelbėjo keliolika žydų, už tai buvo apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties). 1959–1970 m. profesoriavo kunigų seminarijoje. Mirė 1972 m., palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje.

Apie Juozo Stakausko veiklą šiltai ir jautriai pasakojo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotoja Renata Titovienė. Ji pakvietė susirinkusiuosius apžiūrėti muziejaus ekspoziciją, kurioje garbinga vieta skirta Juozui Stakauskui.

Vėliau susirinkusieji šiltai bendravo tarpusavyje, dalijosi įspūdžiais. Rimantas Klimas giedojo Kalėdų giesmes, Danutė Mačiulienė skaitė poeto Pauliaus Širvio eiles.

Su kalėdine nuotaika kraštiečiai skirstėsi į namus.

Albinas CIBULSKAS

Švenčionijos klubo tarybos narys