Mes turime 203 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3836
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19230
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:137160

Karatė ugdo asmenybę

2013 m. vasario 6 d. trečiadienis Nr.10 (1253)

„Karate Akademija“–šie žodžiai Švenčionėliuose pirmą kartą nuskambėjo prieš trejetą metų, kai švenčionėliškio Donato Šalnos iniciatyva  čia pradėjo veikti Vilniaus sporto klubo „Karate akademija“filialas. Prisimenu, su kokiu jauduliu ir, ko gero, net baime į trenerį Rytį Bublevičių žiūrėjo mažųjų švenčionėliškių, kuriuos tėvai ar seneliai atvedė į pirmą treniruotę, akys. Nė nepajutome, kaip praėjo tie treji metai, ir dabar jau nieko nestebina kimono vilkintys jaunieji sportininkai. Nemaža jų dalis jau ir įvairių spalvų diržus turi. Smagu,kad Švenčionėliai jau tapo tikru sporto klubo „Karate akademija“stipriu filialu ir vadinasi „Karate akademija-Švenčionėliai“. Apie visa tai ir kalbamės su karatė entuziastu Donatu Šalna, kurio iniciatyva prieš trejus metus Švenčionėliuose prasidėjo šios sporto šakos kultivavimas.

- Donatai, ar praėjus trejiems metams nesigaili, kad inicijavai karatė atėjimą į Švenčionėlius?

- Bet koks procesas, bet koks siekimas be pirminės idėjos yra neįmanomas. O ar ta idėja pasiteisina, pasiteisins ateityje, visada parodo laikas. Mes viską skaičiuojame pagal Švenčionėliuose rengiamą rudens turnyrą. Per pirmąjį turnyrą mes iškovojome vieną medalį, o trečiojoje rudens taurėje –jau 19. Skirtumas akivaizdus. Pirmajame rudens taurės turnyre dalyvavo apie 65 sportininkus, o trečiajame –jau 100. Skaičius įspūdingas. Ateityje galvojame ne apie dalyvių skaičiaus didėjimą, o apie meistriškumo lygio kėlimą. Eisime prie aukštesnio lygio. Ačiū tėvams, kurie palaiko mus, veda savo vaikus į treniruotes. O pirminės idėjos įgyvendinimas, manau, pasiteisino 95 procentais. Tai ne tiekir mažai. Palikim tuos 5 procentus, kurie neišsipildė, tiems pažadams dėl pagalbos ir panašiai, bet apskritai mes esam patenkinti. Sąlygos yra tokios, kokios yra. Mums viskas tinka. Per tą laiką mes tikrai neleidom laiko veltui, susiremontavom salytę, įsigijom tatamį, kuris yra vienas iš brangesnių dalykų. Dabar vaikai jau gali sportuoti basi, kaip ir priklauso, o ir varžyboms jau nereikia nuomotis. Žinoma, kai kurio inventoriaus mums dar trūksta, bet tai laiko klausimas, o svarbiausia, kad mes turime norą treniruotis, siekti geresnių rezultatų, jaučiame tėvų paramą ir palaikymą.

- Bet treji metai tai faktiškai tik pradžia ir visko neįmanoma taip greitai pasiekti?

- Sutinku. Trejimetai klubui, kaip ir vaikui, tik pirmi žingsniai. Pasiteisino noras suinteresuoti tėvus ir vaikus siekti kuo aukštesnių rezultatų. Kiekvienas egzaminas vaikui –tai rimtas išbandymas, atsakomybė ir man, ir treneriui Ryčiui Bublevičiui. Aš kol kas esu trenerio asistentas, bet ateityje planuoju gauti visus sertifikatus ir galėsiu dirbti treneriu. Dabar treneris atvažiuoja rečiau, tad man tenka didesnė atsakomybė ruošiant vaikus varžyboms ir egzaminams, o rezultatai kalba patys už save, mes jau galime konkuruoti su vilniečiais, kauniečiais ir kitais. Smagu,kad 2012 metų rudens taurės turnyras jau tapo tarptautiniu, nes jame dalyvavo sportininkai iš Lietuvos, Baltarusijos. Mes atėjome ne vienai dienai ir tą, manau, jau įrodėme.Nors iš pradžių tėvai atsargiai klausdavo, ar ilgai ruošiamės Švenčionėliuose kultivuoti karatė. Reikia nepamiršti, kad be karatė dar turiu ir sporto klubą, kuriam šiemet berods jau 11 metų bus. Pradėdamas ir vieną, ir kitą veiklą aš įsipareigojau ir sau, ir tėvams, kurie atveda savo vaikus, ir prieš pačius vaikus, tarp kurių yra ir mano sūnus, ir tikrai nesiruošiu pusiaukelėj visko mesti. Manau,kad Švenčionėlių vardas dar ne kartą skambės įvairaus lygio varžybose.

- Donatai, ar didelė vaikų kaita? Juk natūralu, kad kai kas dėl vienų ar kitų priežasčių nustoja lankyti treniruotes.

- Iš pradžių buvo tikrai nelengva. Aš užsiėmiau organizaciniu darbu, o treneriui teko pradėti dirbti su 25 vaikais, kurie nieko nemoka, bet ilgametė trenerio Ryčio Bublevičiaus patirtis padėjo surasti sąlyčio taškus su vaikais, ir dabar aš matau, kad viskas pavyko. Dabar jau esame subūrę kolektyvą, komandą. Iš tų pirmais metais pradėjusių lankyti vaikų iki dabar išliko 60-70 procentų. Tai tikrai nemažai. Mes kryptingai einame į priekį. Šiemet atkurta Lietuvos fudokan karatėasociacija, kurios valdybos nariu esu išrinktas ir aš. Mes esame kviečiami į įvairaus lygio varžybas, turnyrus, o tai vaikams stimulas tobulėti. Trakuose vyks 13-asis žiemos tarptautinis turnyras, po to bus ir kitų varžybų.

- Ar daug per tuos 3 metus pasikeitė vaikai, lankantys karatė treniruotes?

- Žinoma, pasikeitė. Vaikai išaugo ne tik ūgiu, bet ir įgijo patirties treniruočių ir varžybų metu. Treniruočių metu mes juos pratiname prie disciplinos, ugdome atsakomybę, koordinaciją, lankstumą ir t.t., stovyklų metu būna daug pažintinių programų. Visa tai padeda vaikams ne tik fiziškai tobulėti, bet ir psichologiškai.Mes stengiamės ugdyti ir bendruomeniškumo jausmą, stengiamės, kad ir tėvai neliktų nuošalyje nuo mūsų klubo veiklos. Kaip pavyzdį galiu pateikti renginius, skirtus Tėvo dienai. Tėvai dalyvauja su vaikais ir stovyklose. Žinoma,visa tai kainuoja, bet ar galima pinigais įvertinti galimybę kartu su vaiku praleisti daugiau laiko. Šiemet bus rengiamas Lietuvos čempionatas, kuriame turės šansus dalyvauti ir mūsų sportininkai. Žinoma,sportiniai pasiekimai, diržų spalvos yra svarbu, bet fudokan –yra tradicinė karatė, kurios pagrindinis tikslas –lavinti asmenybę, pasitikėjimą savimi. Užsiimant šia kovos sporto šaka, išlaisvinama kūno kontrolė, ugdomas vikrumas ir jėga, formuojasi aiškus atsakomybės už savo poelgius suvokimas. Tie principai žmogui svarbūs visą gyvenimą, - baigdamas pokalbį sako Donatas Šalna, kurio iniciatyva prieš trejus metus, 2010 m. vasario 3 d., Švenčionėliuose, Kultūros centre įvyko pirmoji karatė treniruotė, kurią vedė dabar jau turintis fudokan karatė 5 dano juodą diržą treneris Rytis Bublevičius.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis