Mes turime 902 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1813
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15551
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:135870
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

Politikoje – ne naujokas

2013 m. vasario 23 d. šeštadienis Nr.14 (1257)

Apie darbo Seime pradžią kalbamės su Seimo nariu Petru ČIMBARU.

 

Įspūdingai laimėjęs Seimo rinkimus Molėtų – Švenčionių vienmandatėje apygardoje, įžengėte į Seimą. Ar taip įsivaizdavote naująjį darbą?

Būti išrinktam vienmandatėje apygardoje, kai tūkstančiai rinkėjų atidavė balsus už mane, taip išreikšdami savo pasitikėjimą, labai didelė atsakomybė, todėl stengiuosi dirbti labai atsakingai.

Politikoje esu ne naujokas. Daug metų teko dirbti savivaldoje – buvau Molėtų rajono savivaldybės tarybos narys. Savivalda man davė daug patirties, galima sakyti, parengė aukštesnio lygmens politikai. Be to, visą laiką aktyviai domėjausi šalies politiniais įvykiais, tad darbas Seime man nebuvo kažkas paslaptingo. Seime džiugina tai, kad Darbo partija, kurios narys esu, turi stiprias pozicijas, yra valdančiojoje koalicijoje, turi galimybes realizuoti savo rinkimų programą. Dešimt Darbo partijos frakcijos narių su didele patirtimi, stiprūs. Jaučiu jų paramą – prireikus padeda, pakonsultuoja. Dirbdamas Seime jaučiuosi labai gerai, darbingai. Pradžia puiki – koalicija suformuota, programa patvirtinta, biudžetas patvirtintas, kovo mėnesį prasidės pavasario sesija, laukia rimti ir atsakingi darbai.

 

Kodėl pasirinkote Kaimo reikalų komitetą, nors esate verslininkas?

Kaimo reikalų komitetas geriausiai atitinka mano rinkimų apygardos poreikius. Ir Molėtai, ir Švenčionių rajono dalis – daugiausiai kaimiškos vietovės su visomis būdingomis problemomis, o ir nedidelių miestų dauguma gyventojų taip pat turi ryšių su kaimu. Beje, kaimo reikalai aprėpia ne tik žemės ir išmokų klausimus, o kur kas daugiau – infrastruktūros kūrimą, visas socialines problemas, bendruomenių reikalus.

 

Kaip komitete sutaria skirtingų partijų nariai?

Atmosfera nuostabi, darbinga – kolegos elgiasi santūriai, dalykiškai, dirba produktyviai. Sprendžiame labai rimtas problemas. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žemės ūkyje jau viskas gerai, o iš tiesų gyvulininkystė sužlugusi: šalyje teliko 300 tūkst. karvių (1992 m. buvo 800 tūkst.), veršeliai iškeliauja į Izraelį, neužauginame, parduodame „žaliavą“, o turime skatinti žemės ūkio produktų gamybą iki stalo. Griežtėjantys ES reikalavimai kelia naujus iššūkius.

O gal darbas sklandesnis ir todėl, kad komiteto posėdžiuose TV kamerų nėra...

 

Ar kameros keičia elgesį?

Dar ir kaip, į akis iš karto krinta praktiškai tie patys daugiausia senieji „artistai“: lenktyniauja, kuris garsiau parėkaus, labiau pažemins kolegą. Klausimą galima išspręsti per 5 minutes, o tuščiomis kalbomis užtempia laiką iki valandos ir daugiau. Pavyzdžiui, biudžetą parengė dar dešinieji, bebaigdami kadenciją, o dabar patys savo „kūrinį“ kritikuoja.

Labai gaila, kad kai kurie Seimo nariai rodo tokią nepagarbą vieni kitiems. Ko tada stebėtis, kad Seimo reitingai žemi.

 

Ar netrūksta kantrybė stebint tuščius „pasirodymus“?

Aš dar prieš eidamas į Seimą pasakiau, kad elgsiuosi korektiškai, žmonių neįžeidinėsiu. Manau, Seime turi vyrauti pagarba ir pakantumas, bet tai, aišku, priklauso nuo kiekvieno asmens vidinės kultūros.

 

Esate Peticijų komisijos pirmininkas. Kaip sekasi susidoroti su atsakomybe?

Iš tiesų darbo krūvis didelis, Peticijų komisija gauna daug paklausimų, prašymų, skundų. Ypač daug jų gauname iš įkalinimo įstaigų. Visus raštus komisija svarsto, jeigu pripažįsta peticija, prasideda sudėtingas darbas – rašome paklausimus ministerijoms, departamentams, kitoms institucijoms, kviečiame jų atstovus ir peticijos autorių į posėdžius, svarstome.

 

Ar šios kadencijos Seimas geriau lanko posėdžius ?

Jeigu posėdis užsitęsia, pirmininkui kartais tenka kviesti Seimo narius, kad būtų kvorumas...

 

O kiek Jūs praleidote posėdžių?

Nė vieno.

 

Praėjusi kadencija išgarsėjo pomėgiu geriems automobiliams, kuriems Seimo nariai išleisdavo kanceliarines lėšas. Šioje kadencijoje tautos išrinktieji jau vėl nuomojasi prabangius automobilis. O kaip Jūs?

Jokių privilegijų man nereikia, važinėju nuosavu automobiliu. Seimo nario veiklai skirtas lėšas leidžiu taupiai ir, manau, prasmingai. Štai per šventes žurnalistams užkliuvo, kad daug pinigų išleidau sveikinimo atvirukams ir paštui. Paaiškinau, kad norėjau pasveikinti kiekvieną savo apygardos gyventoją, parodyti jam pagarbą. Manęs klausė, ar negaila buvo tiek pinigų išleisti, kodėl tiek atvirukų pasirašinėjau ranka. Bet juk pinigai ir turi būti išleidžiami. Tokiu būdu aš ne tik pagerbiau savo krašto žmones, bet ir parėmiau verslą. Per mokesčių bazę jie grįš į biudžetą (PVM, algos, pirkiniai). Kiekvieną atviruką pasirašiau asmeniškai – tai tarsi rankos paspaudimas. Man tai daug prasmingiau, negu nuomotis prabangų automobilį. Pas rinkėjus galiu nuvykti ir nuosavu automobiliu. Juolab, kad nukakti pas ūkininkus man reikia visai kitokio transporto negu važinėti po Vilnių. Nors pagal Konstituciją visi Seimo nariai lygūs, vis dėlto nepalyginamos išlaidos mieste arba pagal partijų sąrašus išrinktų Seimo narių, kurie neturi savo apygardų, ir kaimiškuose net dviejuose rajonuose išrinktų. Na, bet svarbiausia – rinkėjų pasitikėjimas ir sėkmingas jų problemų sprendimas.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis