Gerai, kai svajonės tampa realybe. Apie vieną tokį atvejį ir šis pasakojimas.

Kai 2009 metų pabaigoje prieš pat Kalėdas sudegė antroji Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, organizuotų gaisravietės valymo talkų metu buvo rasta nemažai šventų relikvijų.

- Ateis toks laikas, kai atstatysime sudegusią bažnyčią, įkursime muziejų, kuriame eksponuosime išlikusias antrosios bažnyčios relikvijas, - tada sakė Labanoro parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas.

Ne daug kas, ko gero, tikėjo, kad per rekordiškai trumpą laiką bus pastatyta nauja bažnyčia, su LEADER projekto finansavimu bus sutvarkyta aplinka, šventorius, bet dabar tai jau įvykęs faktas – stovi bažnyčia, sutvarkyta aplinka. O kaip su muziejum? Pasirodo, jau ir čia daug kas daroma. Jau dailininkė Teresė Blažiūnienė sutvarkė būsimus eksponatus – juos išvalė, padengė apsauginiu vaško sluoksniu. Švenčionių VVG vykdomai LEADER programai „Kaimo gyventojų socialinio aktyvumo skatinimas“ antram kvietimui buvo pateiktas projektas „Labanoro parapijos muziejaus įkūrimas Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje“. Gavus finansavimą, prasideda muziejaus įkūrimo procesas. O kad tai bus unikalus muziejus, galima spręsti net iš tų kelių eksponatų, kuriuos mūsų pokalbio metu parodė Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas.

- Štai krikštykla. Kokio ji senumo? Kiek vaikų buvo pakrikštyta naudojant šį, per stebuklą beveik nenukentėjusį gaisro metu, krikšto indą, kai tarkim, vien 1935 m. Labanoro bažnyčioje buvo pakrikštyta 70 vaikų? – laikydamas rankoje puikiai atnaujintą indą sako kunigas Jurgis Kazlauskas. Ko gero, šimtai, o gal ir tūkstančiai vaikų buvo pakrikštyta per tuos porą šimtų metų, ir turbūt ne vienas vyresnės kartos žmogus, sustojęs būsimame muziejuje prie šio eksponato, pagalvos, jog ir jį krikšto metu plovė vandeniu iš šio indo. Ne mažiau jaudinantys ir kiti eksponatai. Štai du varpeliai. Vienas gerokai išsilydęs, o kitas – sveikut sveikutėlis. Jie buvo naudojami mišių metu. Ant sveikojo išlikusi data 1861 metai ir užrašas: „Ką myliu, tam dovanoju“. Matyt, tais metais jis ir buvo nulietas. Senojoje bažnyčioje prie šoninio altoriaus stovėjęs sidabrinis angelas dabar tamsios spalvos, bet nuo to tikrai nesumažėjo jo reikšmė ir išliekamoji vertė. O kai visa tai bus išdėliota Labanoro parapijos muziejuje, kuris įsikurs gaisro metu išlikusioje varpinėje, daugelis eksponatų ne tik primins ugnies sunaikintą bažnyčią, bet ir spinduliuos žodžiais nenusakomą dvasingumo šviesą.

Muziejuje vietą suras ir didelę energetiką spinduliuojanti apanglėjusi Kristaus statula, vėl bus galima pamatyti Švč. Mergelės Marijos karūnos fragmentus ir daug kitų eksponatų, kuriuos talkų metu surado parapijiečiai ir kiti, talkose dalyvavę, žmonės. Argi galima pamiršti tuos vaizdus, kai suradę kažkokią detalę žmonės nešė parodyti parapijos klebonui Jurgiui Kazlauskui, kaip viskas buvo dedama ir saugoma, saugoma tam, kad ne tik primintų sudegusią bažnyčią, bet vieną dieną rastų vietą įkurtame muziejuje, bei primintų mums ir ateinančioms kartoms, kad net ugnis nesugeba sunaikinti visko, o jei yra savo siekiams pasišventusių žmonių, tos relikvijos gyvena antrą gyvenimą.

Iš tiesų džiugu, kad Švenčionių VVG vykdomos LEADER programos lėšos buvo skirtos Labanoro parapijos parengtam projektui – muziejaus įkūrimui. Juk čia bus išsaugotos antrąją Labanoro bažnyčią primenančios relikvijos, išsaugota istorija.

O šį pasakojimą norėčiau užbaigti Labanoro parapijos klebono Jurgio Kazlausko pasakytais žodžiais: „Trečioji Labanoro bažnyčia gyvena savo gyvenimą, kuria savo istoriją, o įkurtame muziejuje bus eksponuojamos antrąją bažnyčią, kurią 2009 m. pabaigoje sunaikino ugnis, primenančios relikvijos. Žinoma, buvo galima eiti lengvesniu keliu - visa tai, kas liko po gaisro užkasti po naujai statoma bažnyčia, bet mes visa tai išsaugojome ateičiai. Tikiuosi, kad varpinėje įkurtas muziejus bus dar viena sakralinė vieta Labanore.

Algis JAKŠTAS