Visada malonu aplankyti Adutiškio miestelyje gyvenančių bitininkų Marytės ir Aleksandro namus. Ir ne tik dėl to, kad visada būsi priimtas kaip laukiamas svečias, bet ir dėl to, kad sužinai ir pamatai, kaip plečiasi ir modernėja jų bičių ūkis, kaip naudojant mokslo pasiekimus stiprinamas bičių šeimos, surenkančios daug daugiau medaus, o panaudojus technologines naujoves, palengvinamas pačių darbas. Žiema bitininkams visada nelengvas metas, nes nežinai, kiek bičių šeimų pavasarį rasi išmirusias. O kaip peržiemojo Marytės ir Aleksandro Pupkevičių bitės?

- Puikiai. Neiškilo jokių problemų, ir pavasarį visos šeimos buvo sveikos ir dabar jau neša medų. Iš principo jau galėtume ir pirmą šių metų medų išsukti, jo tikrai nemažai bitutės prinešė, bet dar truputėlį lukterėsime, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Aleksandras Pupkevičius.

- Aleksandrai, ar prisimeni, nuo kiek bičių šeimų prasidėjo jūsų bitininkavimas ir kiek dabar jų turite?

- Tiksliai neprisimenu, kiek tų šeimų buvo, gal kokia pora ar trejetas, dabar turime 220. Skirtumas yra didelis, bet jei nedarytume investicijų į bičių ūkį, jei bitininkautume po senovei, tiek šeimų, nors ir dirbdami savo visa šeima, nesugebėtume išlaikyti, prižiūrėti, o ir tas išlaikymas būtų, ko gero, nuostolingas, jau nekalbu apie priežiūrą, nes bityne, ko gero, tektų ir gyventi. Dabar visai kas kita, nes naudojant naujo tipo avilius priežiūra daug paprastesnė ir lengvesnė. Į savo bityną investuojame daug, bet kitaip ir būti negali. Pernai surinkome 20 tonų medaus. Didžiąją jo dalį pardavėme į užsienį: Prancūziją, Švediją. Geriausia, žinoma, būtų, jei surinktume virš 100 tonų medaus, tada viską parduotume per vieną dieną, tiesiog atvažiuotų ir paimtų, bet tam reikia laikyti apie 1000 bičių šeimų. Kaip matote tobulėti dar turim kur, - sako mano pašnekovas, o prie mūsų prisijungusi Marytė Pupkevičienė tęsė mintį apie modernizavimo privalumus.

- Aš dabar tikrai nenorėčiau bitininkauti ankstesnėmis sąlygomis. Sunku net įsivaizduoti, kiek laiko ir jėgų reikėdavo išsukti medui ankstesnėmis sąlygomis, kiek naktų išsėdėta sukant medų, o dabar viskas paprasta. Sudėjai korius į agregatą, paspaudi mygtuką ir lauk, kol medus jau gatavas bus, galėsi išpilti iš agregato. Prisimenant, kaip namai atrodydavo tada, kai užsukdavote? O dabar visas procesas vyksta tam skirtose patalpose, kurias pasistatėme. Pas mus su Aleksandru savotiškas darbo pasidalinimas, jam – bitynas, o man – baigiamasis procesas. Vaikai irgi dirba, įgauna patirties. Tikimės, kad bent jau vienas iš trijų sūnų rimtai imsis bitininkystės, - sako Marytė Pupkevičienė.

Iš tiesų gražu, kai visa šeima dirba kartu, kai įdėtas triūsas duoda rezultatus. Bet norint moderniai bitininkauti, reikia nestovėti vietoje, reikia domėtis naujovėmis, tuo, ką daro kiti bitininkai. Aleksandras Pupkevičius lankėsi ne vienoje Europos valstybėje, domėjosi ten vykstančiais procesais, o tai, ką pamato vertingo, stengiasi įdiegti savo bičių ūkyje.

- Norisi, kad mūsų bitininkavimas būtų toks kaip Europoje, o Lietuvoje ši ūkio šaka labai apleista, į ją mažai investuojama. Iš šalies pažiūrėjus gal ir logiška, kad pirmenybė teikiama augalininkystei, gyvulininkystei, nes žmonėms reikia valgyti, o medus – tai jau kaip vaistas ar pasilepinimui skirtas produktas. Bet ir bitininkystei reikalingos naujovės, investicijos, kitaip mes ir bitininkautume kaip mūsų protėviai prieš 100 metų. Pasaulyje šioje srityje pasiekta labai daug. Džiugu, kad ir Lietuvoje jau yra stambių, modernių bičių ūkių. Tuos mūsų bitininkų pasiekimus įvertino ir kaimynai iš Rytų, ypač Baltarusijos. Taip, medų atneša ir subrandina bitės, bet reikia išmokti bitutes paskatinti kuo daugiau medaus atnešti, reikia išmokti išauginti kuo didesnes bičių šeimas, didelį gamybinį vienetą. Jei šeima maža, tai ir medaus suneša mažiau. Manau, kad sugebėt išaugint ir išlaikyt didelę bičių šeimą, didelę koloniją yra menas, tam tikras mokslas. Kai išmoksti, tai padaryti nėra sunku. Kai pasakai žmogui, kiek turi bičių šeimų, jis dažniausia klausia, kaip su tuo susitvarkau, atsakau, kad labai paprastai ir greitai, nes čia kaip ir gamyboj su pasenusiom technologijom ir moderniom. Svarbi, žinoma, ir selekcija, be kurios sėkmingas bitininkavimas neįmanomas. Jei selekciją apleisi, po trejeto metų bitynas, galima sakyti, žus, - apie šiuolaikinį bitininkavimą kalba Aleksandras Pupkevičius.

Iš tiesų jo bityne esančios bitės ne tik daug medaus neša, bet ir nėra tokios piktos kaip įprastos mūsų bitelės. Tuo įsitikinau ir aš pats. Nors bičių gerokai bijau, bet fotografuodamas Aleksandro bityne jaučiausi gana saugiai. Bitės skrido su medumi į avilius ir visai nekreipė dėmesio į mane. O kalbant apie selekciją, tai ji be mokslinių tyrimo institutų negalima. Ten ir įsigyjamos bičių motinėlės. Jos kainuoja didelius pinigus, bet, kaip sakė Aleksandras, norint sėkmingai bitininkauti, kad tai būtu ne tik pomėgis, bet ir verslas, kito kelio nėra.

- O jei reikėtų viską pradėti nuo pradžių, nuo tų poros avilių, ar imtumėtės bitininkystės žinodamas, koks tai nelengvas kelias?

- Sunku pasakyti kaip būtų. Mes darėme daug klaidų, bitininkavome taip, kaip dauguma, neieškojom naujo kelio, ir tai buvo didžiulė klaida, bet tą supratome tik dabar. Jaunam bitininkui reikia žinoti, ko jis nori iš to bityno, reikia turėti viziją. Reikėtų žinoti, nori turėti tik pomėgį ar verslą. Nuo to ir reikia pradėti. Aš matau save bitininku verslininku, bet tai nereiškia, kad aš nemyliu bičių. Be meilės bitėms bitininkauti neįmanoma! Norėdamas vystyti bitininkystės verslą, turi važiuoti pas bitininką verslininką ir tartis, klausti, ir bent jau į dalį klausimų gausi atsakymus ir patarimus. Mes faktiškai pradėjome viską iš pradžių, kol radome tikrąjį kelią, - atsakydamas į mano klausimą sako Aleksandras. Paskui kalbame apie bičių šeimos gyvenimą, apie intensyvų darbą, apie gauto medaus realizavimo kelius. O tie keliai veda į užsienį, nes Lietuvoje medaus rinka jau užpildyta.

Pasibaigus pokalbiui išvažiuojame į bityną. Su sūnumi Karoliu atidaręs ir išėmęs korį šiųmetinio medaus Aleksandras sako:

- Štai šio pavasario medus. Jo aviliuose jau yra nemažai.

Po ilgokos kelionės, nes aviliai keliose vietose, sugrįžtame į Adutiškį. Atsisveikindamas palinkiu Marytei ir Aleksandrui Pupkevičiams gero medunešio, kad bičių šeimų skaičiaus didėtų ir didėtų, o meilė bitėms nesumažėtų.

Algis JAKŠTAS