Puikiai prie senosios Stanislavavo dvaro auros tinka bibliotekoje veikianti senųjų audinių paroda. Didžioji tos parodos dalis – iš kraičių skrynių ir spintų į dienos šviesą ištraukti audiniai. Tokia dabar jau tų įvairiais raštais išmargintų audinių dalia, nes dabar dažniausia naudojami šiuolaikinės pramonės gaminiai.

- Kiekvienas iš šitų eksponatų turi savo istoriją. Kai kuriuos lietė jau ne vienos kartos rankos. Štai Stanislava Vaiciukienė saugo močiutės Justinos Survilienės, gyvenusios XIX a. pab. - XX a. pr., rankšluostį. Be Stanislavos Vaiciukienės audinius parodai pateikė Veronika Vaiciukienė, Filomena Miklaševičienė, Lidgira Peldžiuvienė ir Stasė Makarova. Į parodą pateikiau ir aš keletą audinių iš savo spintų. Man iš jų, ko gero, pati brangiausia – pagalvėlė, kurią man krikšto dieną padovanojo krikšto mama Česlava Rudinskaitė-Ramanovska, - supažindindama su parodos eksponatais pasakoja Stanislavavo bibliotekos bibliotekininkė Franė Bičkuvienė.
- O kaip kilo mintis surengti šią parodą?

- Tiesiog norėjosi į dienos šviesą ištraukti tą brangų turtą, gulintį spintose. Bet prisipažinsiu, nesitikėjau, kad žmonės turi susikaupę tiek austų, nertų, siuvinėtų staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių ir kitų panašių vertybių. Dabar galvoju, kad kitais metais gal reikėtų surengti parodą, kurioje būtų eksponatai iš kitų kaimų, o šį kartą – iš Stanislavavo ir Adomiškės kaimų. Tikrai nesitikėjau, kad tiek lobių dar yra kaimuose, - atsakydama į mano klausimą sako bibliotekininkė Franė Bičkuvienė.

Gražiai prie parodos eksponatų tinka ir pats interjeras, senos audimo staklės, vaikiška lovelė, o ir pati senojo dvaro aplinka sukuria sakralinę atmosferą, ir tie, kas ateis pasižiūrėti parodos, atsidurs tarsi tarp dviejų epochų. Audinių paroda, kurią galima simboliškai pavadinti „Iš kraičio skrynių“, - tai praeityje likusio laiko atspindys, o čia pat kitoje salėje jau šiuolaikinio pasaulio atmosfera: stovintys kompiuteriai – beribis langas į pasaulį. Tikėkimės, kad atėję į biblioteką skaitytojais, užsuks ir parodos pasižiūrėti, nors trumpam prisiliesti prie praeities, be kurios nebūtų ir mūsų dabarties.

Algis JAKŠTAS