Mes turime 73 svečius online

Apsilankymų šiandien:504
Apsilankymų vakar:665
Apsilankymų šį mėn.:4467
Apsilankymų iš viso:1562123

Pagerbtas žuvusių 1941 m. birželio sukilimo dalyvių atminimas

2011 m. liepos 13 d., trečiadienis Nr. 50 (1097)

Būna datų ir įvykių kiekvienos tautos ir valstybės istorijoje, kurių neištrina bėgantis laikas. Šie 2011-ieji metai paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių bei Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais. Šiemet jau paminėjome Laisvės gynimo dienos 20-metį. Jau du dešimtmečiai praėjo nuo 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kurie buvo lemtingi kovoje už laisvę. Birželio mėnesį sukako 70 metų ir nuo 1941 metais įvykusio birželio 23-iosios sukilimo. Ir nors kai kurie tų dienų įvykiai interpretuojami prieštaringai, bet negalime ir neturime teisės pamiršti tų, kurie žuvo prieš 70 metų sukilimo metu.

1941 metais birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvos aktyvistų frontas pradėjo sukilimą prieš okupacinį Sovietų Sąjungos režimą. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, kuri 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą. Aktyviai sukilime dalyvavo ir Švenčionių krašto lietuviai.

Remiantis archyviniais duomenimis manoma, kad dabartinio Švenčionių r. ribose su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais kovėsi apie 330 partizanų ir apie 1300 sukilėlių karių. Negalutiniais duomenimis žuvo 89 sukilėliai kariai ir 22 partizanai. 1941 m. birželio 23-iosios sukilime žuvusiųjų kapai išsimėtę po visą rajoną.

Birželio 29 d. buvo pagerbtas žuvusių sukilimo dalyvių atminimas Pabradės, Švenčionių ir Švenčionėlių miestuose bei Adutiškio miestelyje. Keliomis dienomis anksčiau, birželio 24 d., Pabradės bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už žuvusius sukilimo dalyvius.

Birželio 29 d. žuvusių sukilimo dalyvių pagerbime dalyvavo ne tik seniūnijų ir visuomenės atstovai, bet ir svečiai iš Vilniaus. Švenčionių r. savivaldybės vyr. specialistė Giedrė Viščionytė kiekvienoje žuvusiųjų pagerbimo vietoje supažindino su palaidotų sukilimo dalyvių žuvimo aplinkybėmis. Prieš 70 metų vykusio sukilimo dalyvis Antanas Aliulis negalėjo nesijaudinti, stovėdamas prie savo buvusio vado kapitono Adolfo Pilvelio kapo. Gerb. Antanas Aliulis papasakojo, koks puikus buvo žmogus kapitonas Adolfas Pilvelis, kaip rūpinosi savo pavaldiniais, o ir prieš 70 metų vykusio sukilimo smulkmenas gerb. Antanas Aliulis atsimena ligi šiol.

- Tada į sukilimą mes ėjome vedami laisvės idėjos. Net ginklų neturėjome. Kai išgirdome kreipimąsi per radiją, pasiryžome kovoti. Pradėjome veikti pirmadienio, 1941 birželio 23 d., pavakaryje. Iš kur paimti ginklų? Eidami trise atėmėme ginklą iš rusų kareivių. Griebiau už šautuvo, kareivis laikosi. Įvyko grumtynės. Pradėjo kiti rusų kareiviai šaudyti. Nors tada būdamas jaunalietuvis, mažai tikėjau į Dievą, bet, kai zvimbė kulkos, mintyse prisiekiau: „Jei liksiu gyvas, pradėsiu tikėti Dievą“. Šį savo pažadą įvykdžiau. Likau gyvas, nors teko patirti ir išgyventi daug. Teko ir tremtį patirti, ir partizanauti, bet išgyvenau. Nuo 16 metų buvau Šaulių organizacijos narys. Tą patriotizmą išsaugojau visą gyvenimą, - sako sukilimo dalyvis Antanas Aliulis, kuris dar kartą prisiminė kapitoną Adolfą Pilvelį, kuriam teikdavo surinktą informaciją, nes Lietuvos kariuomenės karininkai buvo nuolat rusų saugumo sekami.

Algis JAKŠTAS