Mes turime 307 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:19
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16220
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92250
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Po Anykščius ir Rokiškį pasižvalgius

2013 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis Nr.57 (1300)

Į kokį Lietuvos kampelį beužsuktum, visur yra įdomių žmonių, įspūdingų vietų, gamtos, architektūros ir meno paminklų bei geriausių tautinio paveldo pavyzdžių. Taip pat ir visai šalia – pas netolimus kaimynus Anykščiuose ir Rokiškyje.

 

Aukščiausia bažnyčia, Puntukas ir Šventieji ąžuolai

Anykščiuose verta užsukti į Šv. Mato bažnyčią, kuri yra aukščiausia Lietuvoje. Iš jos apžvalgos aikštelės atsiveria vaizdinga miesto ir apylinkių panorama. Unikalųjį Arklio muziejų ir vienintelį Baltijos šalyse Angelų muziejų. Sakoma, jog angelai pasiųsti į žemę, kad padėtų žmonėms. Žinoma, viešnagė Anykščiuose neįsivaizduojama ir be apsilankymo prie Puntuko akmens ir netoliese augančių Šventųjų ąžuolų. Pagal pasakojimus čia ąžuolų kadaise buvę labai daug. Valdžia visus pardavė žydams, išpjovė ir išvežė. Vienas anykštėnas atpirko nuo žydų vieną ąžuolą už rublį, galvodamas įkelti į jį Dievo kančią. Antrą ąžuolą, kuris stovi greta, bet kitapus kelio, nupirko Skapiškio kaimo žmonės. Už jį jau mokėjo žydui 3 rublius. Mat žydas, sužinojęs, kokiam tikslui ąžuolai perkami, pakėlė kainą. Taip šiedu ąžuolai išliko Anykščių šilelyje. Dar prieš 1863 metus aplinkinių kaimų žmoneliai sekmadieniais, po pamaldų, susirinkdavę po tais ąžuolais pasimelsti - giedodavo litanijas, rožančių, poterius kalbėdavo. Visai pavakary išsiskirstydavo. Taip būdavo ir per Kryžiaus dienas. Vėliau šis paprotys išnyko, pakeisdamas Šeštinių minėjimą Puntuke šokiais ir gegužinėmis. Prie šių ąžuolų įvykdavę daug pagijimų ir tikrų stebuklų. Melsdami stebuklų žmonės keliais apšliauždavę ąžuolus, prisiliesdavę lūpomis ar delnais prie jų žievės ir pasveikdavę. Dabartiniais laikais šis paprotys jau kiek pasikeitęs – bėgama „aštuoniukėmis“ aplink ąžuolus, juolab, kad aplink nutiestas ir patogus lentinis takelis. Kai praūžus vėtrai vienas iš šventųjų ąžuolų išlūžo, 1990 metais Anykščių girininkijos eigulys Aloyzas Urbšis kartu su Romu Nečiūnu jį atsodino.

 

Anykščių vyno degustacija

Neabejotinai įdomi ir edukacinė-degustacinė „Anykščių vyno“ programa „Vyno kelias“. Akcinė bendrovė „Anykščių vynas“ įkurta 1926 m. Tai – seniausia rytinio Baltijos regiono įmonė, pramoniniu būdu pradėjusi gaminti vyną. Jos įkūrėjas – diplomuotas agronomas Balys Karazija – išnuomoto namo rūsyje įsteigė vaisvynių dirbtuvėlę ir užraugė pirmąjį obuolių vyną. 1938 metais tarptautinėje parodoje Paryžiuje B.Karazijos vynas „Birutė“ pelnė pagrindinį prizą, o vynas „Senasis vynas“ ir „Banga“ – aukso medalius. 1939 metais gamykloje buvo pagaminta 900 000 litrų vyno. Nuo to laiko natūralus vaisių ir uogų vynas tapo tradicinis lietuviškas gėrimas. 1940 m., įmonės savininkui pasitraukus į Vokietiją, įmonė buvo valstybės išpirkta ir suvalstybinta. Sukauptas vyno gamybos žinias bei patirtį išsaugojo ir puoselėjo šalyje likę specialistai. Iki šiol čia gaminami unikalūs ir natūralūs uogų ir vaisių vynai pagal senąsias receptūras, o vienam iš įmonės jubiliejų buvo išleistas ir unikalus Karazijos vynas, pagamintas pagal senąjį įmonės įkūrėjo receptą.

Nuo 1988 m. pagal šveicarų firmos „Unipektin“ technologiją pradėtos gaminti koncentruotos obuolių sultys. Koncentruotos obuolių sultys, obuolių aromatas ir obuolių išspaudos eksportuojami į Vokietiją bei kitas Vakarų Europos šalis.

Paskutinį XX a. dešimtmetį kartu su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu prasidėjo AB „Anykščių vynas“ atgimimas. Įmonės kolektyvas didžiuojasi, kad sugebėjo išsaugoti per daugelį metų sukauptą patyrimą bei išbandyti ir sėkmingai pritaikyti naujas technologijas.

 

Siaurukas...

Neabejotinas Anykščių krašto pasididžiavimas – siaurukas. Anykščių geležinkelio stotis – unikalus XIX amžiaus technikos, architektūros ir kultūros paminklas, statytas 1901 m. Ji saugoma kaip architektūros paminklas. Iki mūsų dienų beveik nepakitę išliko dviaukštis stoties pastatas, vandens bokštas, prekių sandėliai, erdvi akmenimis grįsta prekių aikštė, plieninis tiltas per Šventąją. Autentiški stoties pastato fasadai, stogo pakraščiai, langai, durys puošti drožiniais. Iš Anykščių siauruku į mokslus traukė J.Biliūnas, A.Vienuolis... Kiekvieną dieną vakarais daugelis miestelio gyventojų pasivaikščiodami eidavo į geležinkelio stotį – ne vien tik palydėti ar sutikti traukinį, bet ir pasižmonėti. Anykštėnai apsirengdavo išeiginiais drabužiais, perone moterys pardavinėjo garuojančius didžkukulius. Tai būdavo šventė... Dabar turistams šventinę nuotaiką taip pat sukuria stilizuota geležinkelininkų apranga apsirengusios suvenyrų pardavėjos, stoties viršininkas, į kelionę palydintis traukinuką, ir perone skambanti smetoninės Lietuvos laikų muzika...

Stoties pastate muziejininkai atkūrė senojo stoties viršininko kabineto aplinką. Buvusiame prekių sandėlyje įrengtas muziejus, kur eksponuojami senoviniai kelionės reikmenys, signalinės ryšio priemonės, žibintai, švilpukai, įspūdingos, visos ekskursijos dalyvius galinčios pasverti svarstyklės ir kiti eksponatai.

2003 metais, panaudojus Europos Sąjungos lėšas ir parėmus Lietuvos vyriausybei, pristatytas modernus paviljonas riedmenims eksponuoti, suremontuoti įvairių tipų vagonai, iš Švenčionėlių parvežtas 1949 metais pagamintas garvežys.

Iš šios stoties vasaros sezono metu (nuo gegužės iki spalio mėnesio) vyksta reguliarieji reisai siauruku: Anykščiai –Rubikiai – Anykščiai, Anykščiai – Troškūnai - Anykščiai. Vykstant šiuo traukiniu, kuris yra vienintelis Lietuvoje unikalus technikos paminklas, atsiveria įspūdingi gamtos vaizdai. Tai mėgstama turistų pramoga – siauruko vagonai būna sausakimši. Atsigaivinus Rubikių ežero vandeniu, paplaukiojus valtele ar vandens dviračiais, pasmaguriavus žuvienės, siaurukas ir vėl parveža į Anykščius – 10 km maždaug per 50 minučių.

Siaurasis geležinkelis Anykščius pasiekė praėjusio šimtmečio pabaigoje. Caro valdžios nutiestas siaurasis geležinkelis Pastovys – Švenčionėliai – Utena – Panevėžys tarnavo medienai gabenti iš masiškai kertamų miškų ir keleiviams vežti. Dar ir pokario laikais, kai nekursavo autobusai, tai buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Anykštėnai traukinuku keliaudavo į Švenčionėlius, kad iš ten galėtų pasiekti Vilnių. Vežė siauruku iki pirmos plataus geležinkelio stoties ir tuos, kuriuos trėmė į Sibirą...

Kelionė siauruku egzotiška ir dėl to, kad tenka pervažiuoti pervažą, kur užtveriamas ne kelias automobiliams, o traukiniui. Prie pervažos siaurukas sustoja, mašinistas išlipa, atrakina pervažos užtvarus, atidaro, tada automobiliai sustoja, traukinys pervažiuoja, vėl sustoja, mašinistas išlipa, nuleidžia užtvaras, užrakina, įlipa į garvežį ir vėl vos pukšėdamas pajuda toliau...

Aplink siauruko bėgius – kalnuota vietovė, viename iš jų žiemą veikia slidinėjimo trasos, o vasarą – rogių su bėgiais. Čia taip pat knibžda ekstremalaus poilsio ištroškusių žmonių.

 

Išliko unikali skulptūra

Kiek tolėliau nuo Švenčionių rajono esantis Rokiškis garsėja ne tik pieno perdirbimo gamykla, išpuoselėtu grafų Tyzenhauzų dvaru ir jame sukauptomis gausiomis ir unikaliomis kolekcijomis, neogotikine Šv. Mato bažnyčia, bet ir unikaliu Lietuvos Nepriklausomybės paminklu, kuriame vienoje pusėje pavaizduota lietuvaitė, iškėlusi rankas į svastiką (senovinį lietuvių saulės žymėjimo ženklą), o kitoje pusėje – žynys su knyga ir karžygys su kalaviju. 1929 – 1931 metais skulptorius Robertas Antinis sukūrė net tris paminklus, skirtus Lietuvos nepriklausomybei. Tačiau sovietmečiu kiti buvo nugriauti, išliko tik Rokiškio. Net sunku įsivaizduoti, kiek pastangų ir gudrumo rokiškėnams teko tada pasitelkti, kad unikalus meno kūrinys būtų išsaugotas. Pasakojama, kad pats R.Antinis įtikinęs sovietinę nomenklatūrą, kad svastiką fašistai pasisavinę iš lietuvių, o ją nesunkiai galima būtų pakeisti į penkiakampę žvaigždę... O galiausiai kontraversiškas paminklas buvęs apsodintas didžiuliais medžiais, kurie paslėpę jį nuo piktų viską griauti mėgstančiųjų akių...

 

Rokiškio dvaras – traukos centras

Būti Rokiškyje ir neapsilankyti nepaprasto grožio dvare – būtų nedovanotina. Jame jau daugiau kaip pusę amžiaus įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, turintis įdomių ir turtingų kolekcijų. Rokiškio dvarą valdė kelios grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kartos, garsėjusios savo kultūrine ir moksline veikla, kolekcijomis, mecenavimu.

Rokiškio muziejaus internetiniame puslapyje rašoma: „Tyzenhauzų giminė Rokiškyje įsikūrė nuo XVII a. Grafas Ignotas Tyzenhauzas (1760-1822) Rokiškyje 1801 m. pastatė klasicistinius dvaro rūmus. Jo sūnus Konstantinas (1785-1853) daug dirbo gamtos mokslų srityje, tyrinėdamas Vidurio Europos paukščius, parašė mokslinių veikalų. Jis domėjosi ir piešimu. Išliko jo nupieštų Rokiškio miesto vaizdų. K.Tyzenhauzo sūnus Reinoldas (1830-1880) nusipelnė Rokiškiui, pastatė neogotikinę Šv. Mato bažnyčią. Jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė (1827-1890) rūpinosi Rokiškio vargonininkų mokykla, skatino labdarą, švietimą. Grafas Jonas Pšezdzieckis (1877-1944) buvo paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas. Jis XX a. pradžioje perstatė Rokiškio centrinius rūmus pagal lenkų architektų K.Jankovskio ir P.Lilpopo projektą.

J.Pšezdzieckis domėjosi lietuvių liaudies menu. 1908 m. jis pasikvietė iš Lenkijos dailininką F.Kšyvdą-Polkovskį, kuriam pavedė piešti lietuviškus kryžius ir koplytėles. 1909 m. Krokuvoje buvo išleistas šių piešinių albumas „Kryžiai Lietuvoje“. Dvare buvo kaupiama profesionalaus ir liaudies meno kolekcija“.

Daug unikalių eksponatų yra išsaugota, muziejininkai džiaugėsi, kad nemažai jų atnešė į muziejų žmonės, kuriems į užsienį besitraukiantys nuo persekiojimų grafai buvo padovanoję, ir nuolat kaupiami nauji.

Ėjęs iš rankų į rankas dabar dvaras švyti: restauruoti pastatai, salės, rūsiai, pagalbinės patalpos, puikiai išeksponuotos visos turimos kolekcijos, sutvarkytas parkas – atviras visiems miestelėnams ir miesto svečiams, o aplinkui esantis grožis, matyt, yra gera auklėjimo priemonė, nes, pasak muziejininkų, kažkaip niekam nekyla ranka nieko niokoti, griauti ar šiukšlinti... Restauruota dvaro menė vėl sublizgėjo buvusiu didingumu, tapo reprezentacine miesto vieta. Muziejininkams atsirado puiki galimybė rengti čia įvairius renginius, lankytojus kviesti į kamerinės muzikos koncertus, ne čia labai puiki akustika, literatūros vakarus, susitikimus.

 

Lionginas Šepka – unikalus medžio drožėjas

Dabar Rokiškio muziejuje sukaupta virš 77 tūkst. eksponatų. Būtinai reiktų išskirti garsiausią XX a. Lietuvos dievdirbį Lionginą Šepką ir jo drožinių kolekciją. L.Šepka (1907–1985) buvo neeilinio talento žmogus, tuo pačiu ir atsiskyrėlis, keistuolis užsisklendęs savyje. Būdamas jau vidutinio amžiaus pradėjo drožti mirusiam broliui, pas kurį ir gyveno, paminklą. Nuo to karto peiliuko iš rankų jau nebepaleido. Rokiškio krašto muziejuje sukaupta visa L.Šepkos kūryba, pradedant nuo pirmojo jo darbo ir baigiant paskutiniuoju neužbaigtu jo drožiniu: iš viso apie 1500 darbų. Muziejininkai pasakojo, kad ne vieną šio unikalaus menininko, kuris nesiekė nei išgarsėjimo, nei pripažinimo, skulptūrą išgelbėjo radę tai panaudotą vietoj tilto per upelį, tai kokioj patvartėj besivoliojančią, tai kur nors atremtą...

L.Šepka gimė vargingoje valstiečių šeimoje, augo tarp keturių brolių ir sesers. Jo motina garsėjo kaip puiki dainininkė ir dainų kūrėja. Elžbieta Šepkienė pati mokė vaikus rašto, sekmadieniais vesdavosi į bažnyčią, kur išgirsti Evangelijos žodžiai giliai įkrito Lionginui į širdį, nes ėmęs drožti, didžiulius medžio plotus padengdavo prisimintais ir atkurtais tekstais. Tačiau gausi šeimyna liko našlaičiai, patyrė nemažai vargo ir sunkumų. Lionginas piemenavo, vėliau bernavo, dirbo „zimagoru“ (kartu kasė plačius ir gilius melioracijos griovius), skaldė akmenis. Kaip ir visi vyrai, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tačiau jaunystės metais jis net neįtarė, kad turi talentą kurti iš medžio skulptūras. Talentas atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu.

Sunkiais pokario metais Lionginas glaudėsi pas savo mylimiausią brolį Petrą, gyvenusį Pandėlyje. 1949 m. brolis mirė. Tai Lionginą Šepką nepaprastai sukrėtė. Ir štai tada įvyko stebuklas, kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Lionginui jau buvo daugiau kaip 40 metų, medžio darbų iki tol niekada nebuvo dirbęs ir, pasak jo, nemokėjo net kirviui koto nudrožti. Užsidaręs aplūžusioje, niekam nereikalingoje brolienės pirtelėje, jis ėmė kurti šedevrus iš medžio. Jo medžio drožiniai stulbina savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis ir gausybe detalių, kurios taip darniai susipina į nepakartojamą visumą, sudarydamos tarsi ažūrinio audinio įspūdį. Tai tarsi sustingęs įvairiausių medinių personažų teatras, kuriame įdomu stebėti veiksmą, kuris vyko, vyksta ir dar vyks... Jo kūriniuose gausu kryžių, šventųjų atvaizdų, fantastiškų gėlių girliandų, vainikų, įvairių figūrėlių, paukščių, gyvūnų, daiktų.

Ilgą laiką menininkas gyveno pirtelėje, kur buvo ir jo dirbtuvė, ir gyvenimo vieta. Jo amžininkai atsimena, kad pirtelėje nebuvo jokių baldų. Pasieniuose stovėjo išrikiuotos jo skulptūros, bareljefai, grandinės. Didžiulės skulptūros viduje netilpo ir stovėjo lauke atremtos į pirtelės sienas. L.Šepka, pasinėręs į kūrybą, nesidomėjo ir nesirūpino buitiniais dalykais. Maistu jį sušelpdavo kaimynai ir geri žmonės. Vienumoje ir varge jis sukūrė vertingiausius drožinius. L.Šepką ypač išgarsino Švč. Mergelės Marijos ir Kristaus skulptūros. Žmogaus dydžio skulptūrų plokštumas drožėjas ištisai padengė ornamentu. Jis yra naujo, lietuviško ornamento kūrėjas.

L.Šepka savo pirtelėje kūrė 10 metų niekam nežinomas. Daugelis žmonių su pašaipa žiūrėjo į jį. Jiems buvo nesuprantamas menininko darbas. Kaimynai jį laikė keistuoliu, kuris užsiima nereikalingais dalykais. Kai 1960 m. į Pandėlį atvyko Vilniaus dailės instituto studentai (dabar garsūs dailininkai L.Tuleikis, V.Ciplijauskas ir kt.), jie išgirdo apie „keistuolį“. Aplankę L.Šepką, buvo priblokšti jo kūrinių didingumo, originalumo. Nuo tada susidomėjimas pačiu drožėju ir jo kūryba ėmė sparčiai augti. Studentai nufotografavo jo kūrinius, parodė nuotraukas savo dėstytojams Vilniuje. Visi suprato, kad Lietuvos meno pasaulyje atsirado neeilinė asmenybė. Pas L.Šepką pradėjo lankytis žurnalistai, menotyrininkai, menininkai. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė straipsniai apie jo kūrybą.

Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai surinko L.Šepkos kūrinius, daug jų, sukurtų gyvenimo Vilniuje periodu, muziejui padovanojo jo žmona vilnietė žurnalistė Danutė, su kuria drožėjas susituokė jau būdamas garsus ir garbaus amžiaus.

Žurnalistės Danutės ir drožėjo susitikimas ir draugystė užfiksuoti L.Šepkos jai rašytuose laiškuose, kurie yra tarsi menininko dienoraštis. Skaitant laiškus, prieš akis iškyla XX amžiaus antrosios pusės gyvenimo panorama. Buitiniai patogumai L.Šepkos beveik nepalietė. Iki 1976 m. vasaros jis gyveno be elektros, pasišviesdavo žvake, o kai jų pritrūkdavo – naudojo taukus. Vieninteliai jo naudoti technikos stebuklai – tai radijas ir dviratis. Menininkas labai jautė gamtą, rūpinosi įsitaisyti gerus žiūronus, kad galėtų stebėti paukščius, kurių labai laukdavo grįžtančių pavasarį. Daug meilės ir dėmesio teko šuniui Sargiui, kurį visai mažytį padovanojo Danutė. Sargiui atitekdavo skaniausi kąsneliai: jis mėgo tik liesą mėsą. L.Šepka galėjo pats keletą dienų pabadauti, bet Sargiui visada turėjo būti parūpinta maisto. Nuo 1978 m. L.Šepka gyveno Vilniuje su artimu ir mylimu žmogumi – žmona Danute, jis buvo apsuptas dėmesiu ir rūpesčiu, o ir pats turėjo kuo rūpintis ir ką mylėti.

 

Prakartėlių muziejaus iniciatorius ir finansuotojas – italas

Nepaprastas jausmas apima užsukus ir į vienintelį Lietuvoje prakartėlių muziejų, kuris buvo įkurtas ir finansuojamas italo Angelo Frosio (Andželo Frosio) , dirbančio konsultantu „Rokiškio sūrio“ įmonėje. Nuo 1998 m. Kalėdų Rokiškio krašto muziejuje rengiamos respublikinės prakartėlių parodos, o visi eksponatai išdėlioti kluone įrengtoje ekspozicijoje.

Minėtas italas A.Frosio labai svarbus ir pačiai „Rokiškio sūrio“ gamyklai, nes jo patarimai ir žinios padėjo nutiesti įmonės produkcijai kelius į užsienį. O pats sūrių ekspertas džiaugiasi sėkmingai įsiliejęs į Rokiškio bendruomenę, tapęs savotišku kultūros mecenatu, kuriam svarbi ne tik jo tėvynė, bet ir ta šalis, kurioje jis dirba.

 

Sūrio kelias

Be abejo, viešint Rokiškyje, verta sudalyvauti ir edukacinėje programoje „Sūrio kelias“, kurios metu ne tik vaišinama įvairiais „Rokiškio sūrio“ įmonės sūriais, bet ir pasakojama apie pieno perdirbimo ir sūrio gamybos Lietuvoje istoriją, pristatomi senieji pieno perdirbimo įrankiai ir įrenginiai bei demonstruojamas filmas apie dabartinę pieno perdirbimo gamyklos situaciją ir gaminamą produkciją.

Pasak sūrininkų, lietuvis per metus suvalgo apie 5 kilogramus sūrio ir nė negali lygintis su prancūzu, suvartojančiu šio produkto penkiskart daugiau, ar italu, suvalgančiu 22 kilogramus sūrio. Lietuviški sūriai iš Rokiškio jau kelis dešimtmečius keliauja Rusiją, o kelerius metus – į Nyderlandus, Italiją ir net Ameriką. Kasdien įmonėje pagamina apie 100 tonų sūrio. Nuo seno Lietuvoje būdavo gaminami varškės sūriai, kurie gardinami kmynais, žolelėmis, kad ilgiau išsilaikytų – džiovinami. „Rokiškio sūrio“ įmonėje gaminami ir tradiciniai lietuviški varškės, ir fermentiniai sūriai, kurie turi paklausą ir Lietuvoje, ir užsienyje. Apie sūrio istoriją, jo gamybos būdus ir apie tai, kaip teisingai skanauti sūrį, kad jis atskleistų pačią gražiausią savo skonių puokštę, įdomiai pasakojama edukacinėje-degustacinėje programoje.

 

Bažnyčia, kurioje iki šiol sklando grafų dvasia

Bene kilometrą išpuoselėta centrine alėja nuo Tyzenhauzų dvaro į miesto centrą paėjus, žvilgsnis užkliūva už didingos Šv. Mato bažnyčios. Centrinėje Rokiškio alėjoje savo vietą randa ir šiuolaikinio meno skulptūra arka, ir Lietuvos nepriklausomybei skirta unikali R.Antinio skulptūra, ir prie kolorito priderinti suoleliai bei šviestuvai, o viską tarsi apglėbia iš pirmo žvilgsnio labai skirtingų, bet kažkaip susiliejančių į vientisą ansamblį, Šv. Mato bažnyčios statinių trijulė.

Daug unikalių meno kūrinių gausu ir čia: altorius, paveikslai, šventojo vandens indas, menantis Rokiškio grafus, unikali krikštykla, kur nepakrikštytas vaikelis, pasak klebono, dar pagoniukas, laikomas žemiau, o paskui kai jau tampa krikščionimi – pakeliamas į viršų, kaip ir krikštyklos dangtis, kuris pakyla padedamas „Šventosios dvasios“ – balandėlio... O giliame bažnyčios rūsyje ilsisi ne vieno iš Rokiškio dvarininkų – fundatorių ir mecenatų – palaikai, kurių amžinąją ramybę vis sudrumsčia smalsūs turistai, norintys geriau pažinti savo krašto istoriją...

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis