Mes turime 336 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1467
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17668
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93698
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vytauto Tomaševskio gyvenimas – lyg vaikystės upės Lakajos bėgsmas

2013 m. rugpjūčio 17 d., šeštadienis Nr.59 (1302)

Mes įpratę žmogaus gyvenimą matuoti nugyventais metais, dešimtmečiais. Kad ir kiek metų nugyventum, atsigręžęs nustembi, kaip greitai pralėkė tie metai. Didžioji dalis žmonių gyvena nekeldami sau utopinių siekių, jie tiesiog gyvena: kuria šeimas, dirba, augina vaikus. Indų poetas, Nobelio premijos laureatas Rabindranatas Tagorė rašė: „Gyvenime už viską svarbiau yra pats gyvenimas, todėl reikia išmokti juo džiaugtis“. Ir šiuose žodžiuose slypi auksinė tiesa. Reikia išmokti džiaugtis gyvenimu, išmokti džiaugtis kiekvienu jo tarpsniu.

Šį kartą norėčiau papasakoti paprasto žmogaus, kurį pažįstu jau gana seniai, Vytauto Tomaševskio gyvenimo istoriją. Kitais metais šiam kukliam, paprastam ir darbščiam žmogui sukaks 90 metų, o kai pokalbio pradžioje paklausiau, ar greitai pralėkė tie metai, jis šyptelėjęs atsakė:

- Žinai, Algi, aš nė nepajutau, kaip tie metai pralėkė. Rodos, tik vakar su bendraamžiais prie Lakajos upės bėgiojau, o jau devintą dešimtį baigiu. Augau Paeldikio kaime. Čia pat teka Lakajos upė, vienoje pusėje – Eldikio ežeras, kitoje – Mažieji Lakajai. Vieta graži, bet tuo grožiu džiaugtis nelabai buvo kada. Tėvui buvo skrandžio opa. Negalėjo dirbti sunkių darbų, o žemės buvo 15 hektarų, turėjome arklį, porą karvių. Žemė – smėlis, tai didelių derlių nebuvo, bet ją apdirbti reikėjo. Gal kokie 12 metų buvo, kai pirmą kartą paėmiau į rankas plūgą. Visus žemdirbiškus darbus mokėjau. Buvau šeimoje vyriausias iš trijų vaikų. Be manęs dar buvo brolis ir sesuo, bet jie anksti raumenų distrofija susirgo ir dirbti nieko negalėjo, ir aš juos vėliau globojau, - pradeda pasakojimą Vytautas Tomaševskis.

- Vytautai, kaip pavyko sėkmingai išlaviruoti pokario metais ir nenukentėti?

- Laikai žiaurūs buvo. Karui praūžus, prasidėjo pokario kovos. Miškuose prieglobstį rado Lietuvos partizanai, bet su jais gerai sugyvenome. Tėvai buvo taikūs žmonės ir sugebėjo rasti tą aukso vidurį, taip ir nenukentėjo mūsų šeima, o šiaip buvo tų žiaurumų, šaudymų. Aš anksti, 20 metų, pradėjau dirbti Švenčionėliuose geležinkelio depe šaltkalviu. Tam, kad nepaimtų į rusų kariuomenę, pasijauninau ketvertu metų. Vietoj 1924 m. dokumentuose ištaisiau, kad gimiau 1928 metais. Tiesa, po to porą savaičių Švenčionyse kariniame komisariate teko padirbėti, bet didesnių nemalonumų išvengiau. Gal todėl, kad geležinkelyje dirbau ir broniruotė gelbėjo. Geležinkelyje išdirbau iki pensijos. Teko ir siauruku, ir plačiuoju pavažinėti mašinisto padėjėju. Siauruku važiuodavome iš Švenčionių į Panevėžį ar Lentupį. Lėtai važiuodavo jis, bet tuomet kito viešojo transporto nebuvo, kuriuo, tarkim, iš Švenčionėlių į Švenčionis galėtum nuvažiuoti. Tik vėliau autobusai pradėjo važinėti.

- Matau, kad skaitote ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai? – paklausiau gerb. Vytauto, pamatęs ant stalo knygas ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba.

- Dar ir rusiškai skaitau. Nors didelių mokslų baigti neteko, bet kažkaip išmokau ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti tomis kalbomis. Lietuvių kalba, žinoma, mokiausi mokykloje, kur baigiau 5 klases, rusų kalbą teko išmokti, nes visa dokumentacija geležinkelyje buvo tvarkoma rusų kalba, o lenkų kalbą kažkaip savaime išmokau. Beje, mano gimtasis kaimas, galima, sakyti, beveik „ant sienos“. Mes gyvenome nepriklausomoje Lietuvoje, o čia pat buvo lenkų okupuota teritorija. Vaikai būdami bėgdavome į toj sienos pusėj esančius miškus grybauti ir uogauti. Nė karto neįkliuvome, bet ne ką mums, vaikams, ten ir darę būtų. Nebuvo stipriai saugoma siena. Ir suaugę eidavo per ją. Kokia ten valstybinė siena buvo? Vienas juokas, palyginus su dabartine.

- Jaunystėje juk ne tik dirbdavote, bet ir pasilinksminti, matyt, laiko likdavo?

- Jaunystė tuo ir puiki, kad kiek bedirbtum, pasilinksminti laiko randi. Kaimuose rengdavo gegužines, tai eidavome pasišokti, buvo ir vietinių muzikantų, atvažiuodavau ir į Švenčionėlius, čia eidavau į kultūros namus, kurie buvo ten, kur vėliau buvo kino teatras. Kadangi augau tikinčiųjų šeimoje, tai ir pats esu tikintis. Tad bažnyčion eidavau tiek vaikystėj, tiek ir visą likusį gyvenimą, kol jėgos leido. Teko nemažai padirbėti ir statant, tikriau – užbaigiant, naują Švenčionėlių bažnyčią. Nemažai žmonių dirbo. Žinoma, savanoriai eidavo, bet darbas virte virė. Aš prie suvirinimo darbų dirbau. Kai prasidėjo statybos atvykus kunigui Bronislovui Laurinavičiui, vaizdelis buvo nekoks, nes nebaigtos statyti bažnyčios sienos jau dūlėti buvo pradėjusios. Gal kokias tris eiles plytų teko nuardyti, bet bažnyčia buvo užbaigta ir pašventinta, o to nesugebėjo padaryti Klaipėdoj, kur pastatytoje bažnyčioje buvo įkurta filharmonija, o Švenčionėliuose kunigas Bronius Laurinavičius sugebėjo viską padaryti taip, kad pastatytos bažnyčios valdžia nesugebėtų atimti, ją pašventino vyskupas Julijonas Steponavičius. O kiek žmonių buvo suplūdę į pašventinimo šventę... Ir nors nebuvo niekur skelbiama, bet žmonės vienas iš kito sužinojo ir susirinko. Šventė buvo įspūdinga. Ir vėliau teko dalyvauti įvairiose talkose tvarkant Švenčionėlių bažnyčią. Ir centrinį šildymą, ir bažnyčios lubų apšiltinimą teko daryti kartu su kitais. Sunkiausia buvo apkloti stiklo vata tą vietą, kur altorius stovi. Kol galėjau, tol eidavau į talkas, - prisiminimais dalinasi mano pašnekovas.

- O ar teko asmeniškai pažinoti gerbiamą kunigą Bronislovą Laurinavičių?

- Žinoma, teko ir pažinoti, ir bendrauti ne tik statybų metu, bet ir vėliau. Buvau ir laidotuvėse Adutiškyje, o po to, kai buvo nutarta palaikus perkelti iš Adutiškio bažnyčios šventoriaus į Švenčionėlius, teko ir atkasinėti jo kapą. Tai buvo „kietas“ ir principingas žmogus, nepripažino kompromisų su tarybų valdžia. Tai jam ir gyvybę kainavo... Per tuos mano gyvenimo metus daug visko buvo, o dabar tik prisiminimai lieka. Prieš penketą metų palaidojau žmoną, po to – staigi sūnaus mirtis, buvo labai sunku, bet gyvenu čia, Švenčionėliuose, o žiemą – pas dukras. Neapleidžia, prižiūri mane artimieji, bet jėgų jau lieka tiek, kad išėjęs į kiemą gali pasėdėti, bet toks jau tas žmogaus gyvenimas, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Vytautas Tomaševskis.

Paskui dar pašnekame apie šį bei tą, prisimename bendrus pažįstamus, laikotarpį, kai teko kartu dirbti. Stebino puiki Vytauto atmintis, tai, kaip puikiai jis prisimena datas, žmonių vardus. Norėčiau užbaigti šį pasakojimą apie paprastą ir kuklų žmogų Edmundo Malūko žodžiais: „Gyvenimas – ne versmė, o tekantis upelis, kartais linksmas, kartais murzinas, kartais nusekęs, o pavasarį išsiliejantis į kraštus“. Kaip ir Lakajos upė, prie kurios gimė ir užaugo Vytautas Tomaševskis, kurioje kartu su bendraamžiais maudėsi ir žvejojo, kuri irgi, kaip ir žmogaus gyvenimas, čia srauni, čia rami, čia išsiliejusi iš krantų.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis