Mes turime 331 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5552
mod_vvisit_counterŠią savaitę:9723
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:5552

Gediminas ir Viktoras kopia į savo svajonės kalną

2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis Nr.60 (1303)

Praėjo metai, kai pirmą kartą lankiausi pas du jaunus vaikinus Gediminą Umbrasą ir Viktorą Bernatovičių, kurie savo – žemėje netoli Sarios upelio buvo pradėję statytis savo svajonių namus. Tai buvo tik pradžių pradžia, keletas padėtų rąstų, keletas išbetonuotų stačiakampių, kurie žymėjo būsimų namų kontūrus. Klausiausi tada vaikinų kalbų apie svajonių namus ir visa tai man atrodė idealistiškai nerealu, nes vien pagalvojus, kiek jiems reikės nuveikti darbų ir viską padaryti savo jėgomis pasąmonėje natūraliai kurstė pesimizmo ugnelę. Ir štai aš vėl važiuoju jau pažįstamu maršrutu aplankyti Gedimino ir Viktoro ir pasižiūrėti, ką jiems pavyko nuveikti per metus. Šalia kelio tai vienoj tai kitoj vietoj žydi geltoni jurginai, tarsi primindami kažkada čia virusį gyvenimą, buvusias sodybas. Kadangi kažkurią kelio atkarpą tenka eiti pėsčiomis, jau iš tolo pamatau gerokai į priekį pasistūmėjusias statybas. Abiejų vaikinų namai jau įgauna realų vaizdą, o ir nuo pradėjusio lyti lietaus jau yra kur pasislėpti. Pasisveikinęs pradedu šeimininkų klausinėti apie daromus darbus.

Pirmasis apie savo statomą namą ima pasakoti Gediminas.

- Per metus padaryta tikrai nemažai. Jau viskas paruošta stogo uždengimui. Stogas bus iš bituminės dangos, o ant jos bus samanos. Turėtų būti gražu. Jau pradėjau ir sienas iš šiaudų ir molio formuoti. Jos bus iš lengvo plaušmolio. Kiek teko domėtis, tokios sienos yra ilgaamžės. Žinoma, paskui tinkuosime, tinkas turi būti kvėpuojantis, tai dar pailgins tarnavimo laiką. Šiek tiek mums nepasisekė su šiaudais, nes pirkom pavasarį dalis rulono drėgna ir tenka naudoti tik vidurį. Dabar žinome, kad šiaudus reikia pirkti iš rudens, kai jie sausi supresuoti ir laiku apdengti, o naudoti tik kitą pavasarį. Bet sakoma, kad iš klaidų mokomės, todėl šiemet ir nedarau viso namo, tik vieną kambariuką, nes prasti šiaudai. Vienas rulonas, kuriame yra beveik du kubai šiaudų, kainuoja su atvežimu 25 litus, tai nėra daug, - apie savo statybas pasakoja Gediminas.

Vaikinai pasakoja, kad domisi statybų iš plaušamolio technologija, o ne tik patys daro taip, kaip sugalvoja. Ir tai natūralu, nes pastatai iš plaušamolio buvo statomi jau labai seniai. Be to, dabar, kaip sakė Viktoras, pasaulyje plinta statybos iš alternatyvių medžiagų. Net iš naudotų padangų statomi namai. Pasaulyje ieškoma įvairių būdų kaip pigiau ir ekologiškiau pastatyti namus ir kitus pastatus.

- O kaip dalinatės darbus? Dirbate kartu ar kiekvienas prie savo namo?

- Šiaip dirbame po vieną, kiekvienas prie savo namo, bet kai tik reikia, skubame vienas kitam į pagalbą. Juk, tarkim, rąsto vienas neužkelsi, - į mano klausimą kartu atsako Gediminas ir Viktoras.

Į mano klausimą, kaip galvoja išspręsti elektros energijos problemą, vaikinai atsako, kad didelių rūpesčių nebus, nes elektros tiekimo klausimą galima bus išspręsti su saulės baterijų pagalba, ir nereikės mokėti tūkstančių už elektros linijos atvedimą.

- Ar planavote pradėdami statybas, kad pavyks greičiau pasistatyti?

- Pradžioje visada galvoji, kad tempai bus didesni, bet gyvenimas įveda korekcijas, tada supranti, kad iškelta kartelė per aukštai ir ją leidi vis žemiau. Ir tai natūralu. Aš šiemet tikiuosi pilnai uždengti stogą ir baigti vieno kambario sienas, o po to ruošiu karkasą kitam sezonui, - atsakydamas į mano klausimą sako Gediminas, o Viktoras pratęsia bičiulio mintį: - Galvojome, kad per metus viską padarysim, bet tenka pripažinti, kad pervertinom savo galimybes ir dabar darom neskubėdami. Skiriam daugiau laiko pasivaikščiojimui po mišką, pabuvimui gamtos prieglobstyje. Stengiamės kuo geriau pažinti mus supančią gamtą. Juk čia tiek daug įvairiausių paukščių. Ir gervės praskrenda, ir kukutį matėme, o koks nuostabus paukščių choras buvo pavasarį... Ir žvėrių esama nemažai. Net vilkų pėdas teko matyti, bet baimės nejaučiame. Kažkoks saugumo jausmas apima šioje erdvėje.

- Gal jau suradote tokias drauges, kurios sutiktų čia važiuoti? – klausiu juokais.

- Tai, kad dar neturime kur vežti, bet yra ir tokių merginų, kurios panašiai mąsto, kurios nori pabėgti nuo civilizacijos. Daugiausia miestiečių. Jūs neįsivaizduojate, kiek mūsų bendraamžių norėtų gyventi gamtos prieglobstyje. Labai daug. Tad, kai turėsime kur gyventi, kai užbaigsime savo svajonių namus, atsiras ir šeimininkės.

Lietui šiek tiek aprimus einame į svečius pas Viktorą, tikriau einame pasižiūrėti, kiek pavyko pastatyti jam. Ir čia progresas akivaizdus. Jei prieš metus buvo padėta tik pora rąstų, tai šiemet jau ir stogo karkasas dengimui paruoštas, ir būsimo namo kontūras įgauna galutinį vaizdą. Apžiūrime ir Viktoro pasodintą daržą, tiesa, nedidelį, kuriame auga pomidorai, kitos daržovės, o kiek vėliau apžiūrime ir būsimo parko medžių sodinukus. Jų įvairovė tikrai stebina. Terasoje gurkšnodami Gedimino paruoštą arbatą, tęsiame pokalbį apie ateities planus. Vienas iš aktualiausių – sunkiai pravažiuojamas, kažkada buvęs akmenimis grįstas kelias nuo Antasarės. Abu vaikinai sakė tikrai nesigailintys pradėję statytis, nes buvimas gamtos prieglobstyje dar labiau patvirtina jų pasirinkimo teisingumą.

- Mes nebėgame nuo civilizacijos, mes tik norime gyventi arčiau gamtos. Juk čia taip gera. Gera pajusti, kad tu esi tos gamtos dalelytė, kad tu savo buvimu gali ją saugoti, - sako Gediminas. Ir iš tiesų negali nesutikti su šitais jo žodžiais, nes abu bičiuliai nebėga į mišką gyventi atsiskyrėliško gyvenimo, jie turi daug draugų, su kuriais bendrauja, o iš savo svajonės nežada daryti jokio parodomojo šou, nes tuose namuose, kuriuos statosi, gyvens patys, o ne naudos kokiam nors kaimo turizmo verslui. Dabar jau ir vaikinų artimieji pradeda tikėti, kad pastatyti namą iš plaušmolio yra realybė, o ne utopija. O tie pažįstami, kurie anksčiau šaipėsi, dabar paklausia, kaip sekasi. Ir sekasi Gediminui su Viktoru visai neprastai. Tuo įsitikinau apsilankęs jų žemėje ir pamatęs kylančius svajonių namus. Taip neskubėdami du bičiuliai kopia į svajonių kalną, kurio viršukalnę anksčiau ar vėliau pasieks, ir į buvusią užžėlusią plynę netoli Sarios upelio vėl sugrįš gyventi žmonės, nes čia anksčiau buvo sodybos, gyveno žmonės. Apie tai byloja ne tik buvusių sodybų vietose žydintys geltoni jurginai, bet ir išlikę pamatai. O prieš kurį laiką iš Lenkijos buvo atvažiavęs senukas, kuris kilęs iš tos vietos, kur dabar kuriasi Gediminas ir Viktoras. Jis daug įdomaus papasakojo vaikinams ir labai džiaugėsi, kad jo giminės gyventose vietose vėl kuriasi žmonės, o aš atsisveikindamas palinkėjau Gediminui ir Viktorui tvirtumo siekiant užsibrėžto tikslo.

Algis JAKŠTAS