Mes turime 294 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3164
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3164
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19429
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Gamtos prieglobstyje žmonės jaučiasi laimingesni

2013 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis Nr.67 (1310)

Prieš metus pirmą kartą lankiausi Virginijos ir Arūno Šekštelių kuriamoje šeimos sodyboje netoli Antasarės kaimo. Įsigiję žemės netoli Sarios upelio Virginija ir Arūnas ėmė įgyvendinti savo svajonę – gyventi gamtos prieglobstyje. Tada pirmą kartą apsilankęs pas juos, klausydamas jų minčių apie gyvenimo gamtoje filosofiją, prisiminiau Hanry David Thoreau knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Skaitydamas ją savotiškai imi pavydėti tos laisvės, kurią patiria pagrindinis knygos herojus, gyvendamas miške. Mūsų dienų herojai pasirinkdami gyvenimą arčiau gamtos, gamtos prieglobstyje, nenutraukia visų saitų su civilizacija, o to ir negali padaryti, nes Virginijos ir Arūno Šekštelių dukra Aurėja ir sūnus Dovas jau lanko mokyklą, praeis kiek laiko, ir mažasis Satvijus prisijungs prie jų, tad tenka ieškoti to aukso vidurio, kad gyvenimas toliau nuo civilizuoto pasaulio netrukdytų vaikams lavintis. Kol kas, žinoma, dar daug ko trūksta iki giminės svajonių sodybos pilno įrengimo, bet ir laiko juk praėjo dar labai mažai – vos antrus metus skaičiuoja, bet ir per metus nuo mano apsilankymo padaryta nemažai, o kas padaryta, papasakojo patys sodybos šeimininkai. Pirmoji apie tai, ką pavyko nuveikti, ėmė pasakoti Aurėja, kuri šiemet jau septintą klasę pradėjo lankyti.

- Man šitie metai buvo geri. Šiemet jau ir vištidę turiu, čia visą būrį paukščių auginu. Tėtis padarė vištidę, o vištas nusipirkom, nusipirkom ir pataršką. Be to, ožkų turime. Aš jau ir melžti ožką moku. Gera turėti savo augintinius, už kuriuos esi atsakingas. Įdomu stebėti jų gyvenimą. Štai višta Džordžija visą laiką stengiasi būti šalia žmogaus, nori bendrauti, kitos kitokius charakterius demonstruoja. Kitais metais norėčiau turėti daugiau įdomesnių eksponatų. Tikiuosi pavyks man šią svajonę įgyvendinti. Labai to norėčiau. Žiemą jos kaip ir mes gyvens mūsų sodyboje Daukšių kaime. Ten žiemą geriau ir į mokyklą arčiau, bet vasarą čia smagiau, daugiau ramybės, - savo įspūdžiais dalinasi Aurėja, o kai jos paklausiau, ar dar domisi vaistažolėmis, įvairiausiais antpilais, ji atsakė: - Vasarą uogavau, grybavau, vaistažoles rinkau. Taupau pinigus fotoaparatui. Fotografuosiu viską viską, kas gražu. Vaistažolių aplinkui pilna šiose natūraliose pievose. Kuo toliau, tuo daugiau jų pažįstu. Man ši vasara buvo prasminga. Domiuosi, skaitau apie vaistažoles, darau antpilus, stengiuosi tobulėti, juk čia tam yra puikios sąlygos.

Baigęs kalbėtis su Aurėja, pasiūlau jai pafotografuoti. Ji su džiaugsmu paima mano fotoaparatą ir ima fotografuoti. Reikia pripažinti, kad mergaitė turi pastabią akį ir moka gerai parinkti kadro kompoziciją.

- Ar viską pavyko įgyvendinti, ką šiems metams planavai? – klausiu Šekštelių šeimos galvos arūno.

- Stengėmės padaryti kuo daugiau, kad priartėtume prie tokių sąlygų, kai jau gali normaliai gyventi. Dar trūksta šulinio, rūsio, bet jau kaip Aurėja sakė, turime patalpas, kur galime laikyti vištas, patarškas. Turime lauko krosnį, kurioje ir duoną galima kepti, ir valgyti gaminti. Įsirengėme saulės bateriją, kuri patenkina minimalius poreikius. Vasarą tų poreikių ne tiek ir daug, nes kai darbų pilna, nelieka laiko nei televizoriui, nei kompiuteriui. Norisi kuo greičiau apsisodinti teritoriją medžiais, įveisti sodą, kad būtų augalų įvairovė. Man visada gyvenime patiko iššūkiai ir visada jiems buvau pasirengęs nuo vaikystės. Lengvas gyvenimas kaip ir miesto gyvenimas manęs nedomino ir neviliojo, ir tikrai nesigailiu, kad pasirinkome tokį gyvenimo būdą. Čia viską gali susikurti pats ir sau, ir savo patirtį perduoti vaikams. Kai žmonės praranda ryšį su savo gimtine, ir prasideda visos bėdos ir nelaimės. Nelieka gyvenimo džiaugsmo. Manau, kad einame teisingu keliu. Taip, čia, galima sakyti, mūsų vasaros rezidencija, bet kiekvienais metais kursimės vis stipriau ir gyvensime ne tik vasarą, nes čia mes turime ramybę, harmoniją, jautiesi savo vietoje, savo žemėje. Po truputį viskas juda į priekį, ir mane tai džiugina, - baigia pasakoti apie nuveiktus darbus Arūnas. Kadangi Dovas kaip akrobatas laipiojo per pavėsinės konstrukcijas ir jam visai nerūpėjo mūsų pokalbis, o Satvijus ėmė snūduriuoti ant tėvo rankų, eilė papasakoti apie praėjusius metus atėjo Virginijai.

- Ir man šitie metai buvo įdomūs. Kaip matote, palengva kuriamės, o aš stengiuosi nepamiršti ir tų sričių, kurios mane domina, tai vaistažolės, arbatos, naminio muilo darymas. Man atrodo, kad pasaulis keičiasi, žmonės gerėja, ir tai džiugina, o būdamas čia, šalia gamtos ir gamtoje, dar labiau tą jauti. Būdami čia, mes jaučiame gamtos ir žmogaus sąlyčio taškų svarbą, - šypsodamasi sako Virginija.

Vėliau, skanaudami ekologišką Virginijos patiekalą, kalbamės apie ateities planus, apie bendravimą su kaimo žmonėmis, apie tai, kad nelieka laiko nei televizoriui, nei kompiuteriui, ir nieko – visi gyvi. Vėliau apžiūrime ekologiškus Virginijos ir Aurėjos daržus. Gamtinė daržininkystė palengva eina pirmyn. Žiūrėjau su baltu pavydu į laimingus žmones ir mintyse linkėjau jiems sėkmės, o baigti šį pasakojimą norėčiau ištrauka iš jau mano minėtos knygos „Voldenas, arba Gyvenimas miške“.

„Aš išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esminiais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau. Aš nenorėjau gyventi netikro gyvenimo – gyvenimas pernelyg brangus. Aš norėjau gyventi giliai, iščiulpti visą gyvenimą iki kaulo smegenų.“

Šiuose pagrindinio knygos herojaus žodžiuose labai daug tiesos, tiesos, apie kurią mes skubėdami gyventi retai tesusimąstome...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis