Mes turime 272 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3788
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3788
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:170946

1863-iųjų sukilimo įvykiai atgimė prasmingame renginyje

2013 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis Nr.69 (1312)

Šiemet kaip ir kiekvienais metais rugsėjo mėn. mūsų rajone vyko renginiai, skirti Europos paveldo dienoms. 2013 m. Europos paveldo dienų tema „Epochų ženklai“ – ypatingas dėmesys skiriamas su 1863 m. sukilimu ir su Žemaitijos krikštu susijusiais kultūros paveldo objektais. Kadangi mūsų rajono teritorijoje yra nemažai istorinių objektų, menančių prieš 150 metų vykusio sukilimo mūšius ir jiems vadovavusius ar dalyvavusius žmones, tai šiems paveldo objektams ir buvo skirtas didžiausias dėmesys.

Vykdant projektą „1863 m. sukilimo atminties vietomis“, kurį remia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, rajone buvo organizuota keletas renginių. Rugsėjo 14 d. – išvyka į Antaliedę, kur buvo aplankyti kapai ir pagerbti žuvusieji 1863 m. sukilimo kovose bei prisiminti 1863 m. sukilimo įvykiai mūsų krašte. Rugsėjo 15 d. – žygis „1863 m. sukilimo pėdsakus menančiomis vietomis“, kur kultūros paveldo objektus Strūnaičio ir Cirkliškio seniūnijose pristatė Nalšios muziejaus vyr. specialistė informacijai ir edukacijai Nadežda Spiridonovienė.

Rugsėjo 14-osios išvykos pirmoji stotelė – Januliškio Šv. apaštalo Tado (Judo) bažnytėlė, kur Mišias už žuvusiuosius aukojo Švenčionėlių parapijos klebonas Edmundas Paulionis. Renginyje dalyvavo 2012 m. S.Rapolionio premijos laureatas Valentas Šiaudinis, parengęs leidinį „1863 m. sukilimas Šiaurės Rytų Lietuvoje“, politologas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas, Švenčionėlių „Žeimenos“ bendruomenė, Švenčionėlių bažnyčios choras, Švenčionėlių miškų urėdijos atstovai, Kaltanėnų seniūnas Tomas Rokickis, būrelis mokytojų, mokinių ir rajono visuomenės atstovų, kuriems įdomi ir svarbi mūsų krašto istorija. Dar prieš Mišias pagrindinė šio renginio organizatorė – Kultūros skyriaus vyr. specialistė Giedrė Viščionytė trumpai papasakojo apie Januliškio bažnyčią, kuriai istorija taip pat nepašykštėjo nei atšiaurių vėjų, nei skersvėjų, tačiau tikinčiųjų bendruomenės ir miškų urėdijos pastangomis ji vėl gyvena visavertį gyvenimą.

Po Mišių visi renginio dalyviai autobusu ir automobiliais keliavo per Labanoro girią, gėrėdamiesi įspūdingais antros pagal dydį Lietuvos girios peizažais. Į 1863 m. sukilimo kovas žyminčias vietas lengvai gali nukeliauti kiekvienas, nes miško keliukais veda aiškios nuorodos, o miškininkų prižiūrimais keliukais nesunku privažiuoti bet kokiu automobiliu.

Prie paminklo mūšiuose žuvusiems 1863 m. sukilėliams dr. A.Kulakauskas įdomiai apžvelgė, kaip Lietuvoje keitėsi požiūris į šį sukilimą, pažymėjo, kokias neigiamas ir teigiamas pasekmes Lietuvai turėjo šis pralaimėtas sukilimas. Nors prastokai ginkluotas sukilimas ir buvo pralaimėtas bei carinės kariuomenės žiauriai numalšintas – dauguma jo vadų ir dalyvių arba žuvo mūšiuose, arba po to buvo pakarti, tūkstančiai bent kiek prisidėjusių – ištremti, bet po sukilimo Lietuvos valstiečiai žemės gavo maždaug 20 proc. daugiau negu Rusijoje. Neigiamas dalykas – prasidėjęs keturis dešimtmečius trukęs spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, lietuviškų mokyklų uždarymas ir visa kita lietuvių nutautinimo politika. Nors, pasak A.Kulakausko, kad ir kiek stengėsi caro valdžia vykdyto rusifikavimo politiką, išguiti katalikus iš valstybės gyvenimo (draudė jiems dirbti mokytojais ir kitus valstybinius darbus ir pan.), tai ne itin pavyko – į stačiatikybę Vilniaus ir Kauno gubernijose perėjo tik apie 30-40 tūkst. žmonių. N, o Užnemunė, tuo metu priklausiusi Lenkijai, liko ganėtinai lietuviška, nes ten caro valdžia leido mokyti lietuvių kalbos ir net skirdavo stipendijas lietuviams inteligentams mokytis Maskvoje. Tuo buvo siekiama išugdyti Rusijai palankius lietuvius inteligentus, tačiau tai nepavyko – didžiuosiuose Rusijos universitetuose mokslus baigę lietuvių inteligentai tapo Lietuvos tautinio atgimimo pradininkais, atsiribojusiais ir nuo Rusijos, ir nuo Lenkijos.

Labai daug istorinės medžiagos apie 1863 m. sukilimą surinkęs buvęs matematikos mokytojas V.Šiaudinis daugiausia kalbėjo apie sukilimo vadus, dalyvius ir mūšius mūsų krašte. Mūsų kraštas sukilimui davė du vadus – Čechovičių iš Paulinavo dvaro prie Sarių (jo provaikaitė ir dabar gyvena Švenčionėliuose) ir Maleckį iš Sidariškių dvaro (prie Linkmenų). Anuo metu kiekvieno dvarininko garbės reikalas buvo išleisti sūnus į karo mokyklą.

Kadangi renginys vyko beveik ten, kur ir vyko vienas iš ilgiausių ir nuožmiausių 1863 m. sukilimo mūšių, kai sukilėliai, nors ir prastai ginkluoti, padarė nemažai žalos caro kariuomenei, kuri neteko 6 karininkų, generolas – adjutanto ir žirgo, ir buvo priversta trauktis, persigrupuoti ir vėl puolė tik po dviejų savaičių, istorikų pasakojimai skambėjo itin tikroviškai.

Švenčionėlių bendruomenė „Žeimena“ ant sukilėlių ir jų vadų kapų padėjo vainikus, susirinkusieji uždegė žvakeles, o Švenčionėlių bažnyčios choras giedojo tautines giesmes.

Po to visi nuvyko į Švenčionėlių miškų urėdijos poilsiavietę prie Keruočio ežero, kur vaišinosi karšta kava, arbata ir miškininkų išvirtu ypač gardžiu plovu. Pabaigoje – susikibę rankomis sugiedojo „Lietuva, brangi“ ir „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Garbiems svečiams buvo įteiktos atminimo dovanos.

Visi dalyviai džiaugėsi turiningai praleidę dieną ir turėję gerą progą susipažinti su svarbiais istoriniais įvykiais, palikusiais pėdsakus kultūros paveldo objektuose. Kaip sakė renginio organizatorė G.Viščionytė: „Mums kartais reikia prisiliesti prie istorijos palikimo dabartyje, kad įsitikintume jos realumu, tuo, kad visa tai iš tikrųjų vyko“.

Irena POŽĖLIENĖ