Baltas pavydas lydi kiekvieną, kuris skaito ar girdi apie kultūrinius renginius, vykstančius sostinėje, kituose Lietuvos vietose. O jeigu minima mūsų krašto žmogaus pavardė, suklūsta ir protas, ir širdis, ir atmintis.

Pastaruoju metu dažnai minimas tapytojas profesorius Giedrius Kazimierėnas. Dangaus aukštį, žydinčią obelį, ežero spalvą jis matė čia, namuose. Jo sielos akys viską išsaugojo, kad po daugelio metų rankoms paklustų teptukas, dažai. Tokį stebuklą teko pamatyti ir mums, švenčioniškiams.

Trakų pilies, Medininkų pilies salėse eksponuojami profesoriaus Giedriaus Kazimierėno tapyti Lietuvos istorijai skirti paveikslai. Tik dailininkas žino, kiek knygų perskaityta, kiek bemiegių naktų praleista, kol drobės prakalbo mums. Patys dramatiškiausi Lietuvos istorijai motyvai pavaizduoti didingame paveiksle, skirtame Algirdo pergalei prie Mėlynųjų vandenų, „Atpildo dienoje“ skirtame Žalgirio mūšiui, „Vytautas laukiantis karūnos“. Pastarąjį profesorius padovanojo Trakų istorijos muziejui.

Kai pamatai tokius paveikslus, išgirsti meno istorikų, dailininkų, paties profesoriaus Giedriaus Kazimierėno kalbas, gimsta noras domėtis mūsų Lietuvos istorija. Susimąstyti kuo mes gyvename, kas mes esame. Laimingi esame, kai mūsų miesto žmogus savo darbais, savo esybe renčia mums, šalia esantiems, kopėčias į Dangų.

Elena MIKELIONIENĖ