Mes turime 117 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1646
mod_vvisit_counterŠią savaitę:32113
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:32113

Darbo partijos kandidato į LR Prezidentus Artūro Paulausko kalba jubiliejiniame Darbo partijos suvažiavime 2013 m. spalio 26 d. Šiauliuose

2013 m. spalio 30 d., trečiadienis Nr.80 (1323)

„Nėra tokių problemų, kurių negalėtume išspręsti visi kartu, ir yra tik kelios problemos, kurias galime išspręsti vieni“, – sakė 36-asis JAV Prezidentas Lyndonas Johnsonas.

Lietuvai vėl artėja apsisprendimo metas. Vėl reikės išrinkti asmenį, nuo kurio gebėjimų didžia dalimi priklausys mūsų tautos likimas ir ateitis. Visų pirma tai turės būti žmogus, kuris sugebės suvienyti mūsų susiskaldžiusią visuomenę, atstatyti paprastų žmonių pasitikėjimą valstybe. Tas žmogus kitus penkerius metus vadovaus mūsų šaliai. Pabrėžiu – vadovaus, o ne valdys.

Aš apsisprendžiau kandidatuoti į LR Prezidento postą todėl, kad, mano akimis, šiuo metu Prezidentė šias pareigas vykdo netinkamai, nesielgia kaip derėtų valstybės vadovui, veikia chaotiškai ir neturi aiškaus plano, trūksta nuoseklumo. Aš manau, kad daug ką reikia keisti ir kitaip žiūrėti į šių pareigų vykdymą. Autokratinis valdymo būdas, neduodantis jokių rezultatų, rodo šlubuojančią demokratiją. To pasekmė – susiskaldžiusi visuomenė!

Ketverius metus stebėjome Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybės tandemą, atnešusį Lietuvai milijardinę žalą, nuskurdinusį Lietuvą ir jos piliečius. Jei anksčiau dar konkuravome su estais, šiandien – jau akivaizdu – atsiliekame nuo latvių. Šis paprastas palyginimas ir atskleidžia visus buvusio valdymo „stebuklus“. Arogantiškai pareiškėme, kad nesikreipsime paskolos į TVF („iš TVF skolinasi tik impotentai“). Todėl skolinomės brangiau nei latviai. O kaip sakytų svarbiausias Prezidentės patarėjas – kas galėtų paneigti, ar kas neturėjo iš to naudos. Kai skoliniesi brangiau, kažkas turi turėti naudą. Kas sumokės palūkanų skirtumą? Kaip visada – nuskurdinti Lietuvos žmonės atsakys ir sumokės. Kaip ir kiekvieną dieną sumokame „Gazpromui“ už nesugebėjimą susitarti. Tai – sužlugdytos energetikos politikos kaina.

Lenkija ir Lietuva tuo pačiu metu pradėjo diskusijas dėl suskystintų dujų terminalų. Lenkijoje terminalas jau seniausiai stovi, pastatytas panaudojus Europos Sąjungas lėšas, o mes tebestatome tą terminalą, išsinuomoję gal brangiausią pasaulyje tokio tipo laivą-terminalą per ofšorinę kompaniją Bahamuose. Tačiau Prezidentės globojamas terminalo vadovas tikina, kad viskas čia normalu ir vyksta tinkamai. Gal ir tinkamai, tačiau kiek tai duos naudos? Ar suskystintų dujų terminalas nebus tik eilinė Prezidentės užgaida reitingams pasikelti?

 

Vidaus politika

Mums demonstruojamas „kietas“, valdingas politinis charakteris kelia klausimų – o kokie rezultatai? Kas pasikeitė Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus? Ar sustiprėjo žmonių pasitikėjimas valdžia? Ne. Teismais? Irgi ne. Ar be parodomųjų teisėsaugos akcijų buvo kovojama su korupcija ir oligarchais, ar tai – tik deklaratyvios tezės, kuriomis tauta buvo maitinama ilgą laiką, suteikiant viltį, kad situacija Lietuvoje pasitaisys iš esmės. Gaila, bet to neįvyko, o žmonės liko apgauti. Iki šiol visi jaučiasi nebaudžiami, galintys mulkinti tautiečius, o atsakomybės sulaukia tik vienas kitas.

Jau seniai vieša paslaptimi tapo žinia, kad teisėsaugos institucijos patiria nemažą spaudimą. Ten dirbantys žmonės yra bauginami ir verčiami paklusti, nepriiminėti svarbių sprendimų arba juos tiesiogiai vykdyti, gavus nurodymus, kurie kone kasdien skrieja iš Daukanto aikštės. Vyksta absoliutus tiesioginis valdymas, grindžiamas baime ir paklusnumu. Tai ypač destabilizuoja teisingumo įgyvendinimą mūsų šalyje, žaloja teisinės sistemos vystymąsi. Tad kaip žmonės gali pasitikėti teisingumu, jeigu jis laikomas vienose rankose? Teisingumą vykdantys pareigūnai patys yra priklausomi, tad apie teisingą, visiems lygų ir nešališką teisingumą šiandien kalbėti negalime, nes to šiuo metu praktiškai nėra ir už tai kovoti dar ryžtasi ne visi.

Labiausiai nukentėjo principingi, savo darbą išmanantys ir povandeninėms politinėms srovėms nepasiduodantys pareigūnai, kurie, neįtikę Prezidentei, buvo viešai apšmeižti, pažeminti ir išvaryti iš tarnybos, kurioje darė karjerą, bei garbingai tarnavo ne vienerius metus. Galima paminėti p. Giržado ir p. Gailiaus atvejį, kai tikrai patikimi ir kompetentingi pareigūnai tapo susidorojimo aukomis. Dabar įrodę savo tiesą, pareigūnai reikalauja kompensacijos už patirtą žalą, kuri sudaro daugiau nei pusė milijono litų. Ji bus išmokama iš valstybės biudžeto, tai reiškia – iš kiekvieno mūsų kišenės. Kas už tai kompensuos mums, valstybės piliečiams. Matyt – niekas.

Ką jau kalbėti apie dviejų bankų sužlugdymą, kai tūkstančiai žmonių prarado savo pinigus. „Snoro“ žlugimas sukėlė tikrą sumaištį valstybėje. Ir taip prasiskolinusi Lietuva patyrė dar vieną finansinę naštą – iš viso „Snoro“ indėlininkams valstybė privalės išmokėti daugiau nei 1 milijardą litų. Žinant, kad Lietuvoje dirbančių žmonių yra vos per milijoną, tai yra po beveik 1000 litų iš kiekvieno dirbančiojo. Iki šiol nėra įrodyta, kad tai buvo geriausias kelias, kad nebuvo galimybės bankų išgelbėti. Ir sunku paneigti, kad bankrotas buvo padarytas dėl politinių priežasčių. Išlieka nepaneigta abejonė, kad susidorojimas su bankais galėjo įvykti, kovojant už žiniasklaidos priemonių lojalumą.

Pagal LR Konstituciją, valstybės vidaus politiką formuoja Vyriausybė, tad toks begalinis noras visur diktuoti savo valią Prezidentei ne tik netinka, tačiau ir žalinga. Nuolatinis kišimasis į Vyriausybės darbą, o po to – arši tos pačios Vyriausybės kritika tapo valdymo norma. Bet kokius Vyriausybės bandymus spręsti energetikos, tautinių mažumų ar kainų problemas palydi kritiški Prezidentės pasisakymai, kurie užkerta kelią tolimesniam klausimų sprendimui. Tapo norma, kad Prezidentė viena (be Premjero) dalyvauja Europos Tarybos posėdžiuose, kur daugiausiai svarstomi vidaus politikos klausimai. Gal kas prisimenate, kada Prezidentė lankėsi Seime ar Europos reikalų komitete dėl įgaliojimų aptarimo ar ataskaitų už nuveiktus darbus Europos Tarybose? Konstitucinis valdžių padalijimo principas nebetenka prasmės, ir po truputį iš demokratinės respublikos virstame į autoritarinio valdymo režimą. Tik žmonių apsisprendimas gali ištaisyti šią padėtį ir grįžti prie mūsų kurtos Lietuvos ištakų – demokratinės teisinės valstybės.

Demonstruojama galia, kuriama baimės atmosfera anaiptol nebekelia simpatijų ir neskatina visuomenės aktyviai dalyvauti valstybės valdyme. Griežtos rankos retorika iššaukia pasipriešinimą tų žmonių, kuriems neužtenka vien rinkimų pažadų ir tuščių viešųjų ryšių akcijų. Mūsų tauta išsiilgusi ryžtingų ir efektyvių veiksmų, užtikrinančių valstybės progresą, ir teisingo valstybės valdymo, paremto LR Konstitucija.

Ar mes stovėjome Baltijos kelyje, kovojome už Lietuvos nepriklausomybę tam, kad vėl grįžtume prie autokratinio valdymo ir bereikšmio „galvų kapojimo“, siekiant parodyti savo galią? Tikrai ne. Mes siekėme laisvos Lietuvos, kurioje kiekvieno žmogaus balsas yra svarbus ir išgirstas.

Mūsų tauta nori savo valstybėje jaustis saugiai. Žmonių saugumas yra pagrindinis dalykas, liudijantis apie valstybės civilizuotumą, išsivystymą. Saugus pilietis – didžiausias valstybės turtas, nes tik jausdamasis saugiai žmogus yra pajėgus kurti, mąstyti, veikti ir būti atsakingas už save ir savo šeimą. Tačiau ar jūs jaučiatės saugiai valstybėje, kurioje net didžioji dalis piliečių mano, kad visi aplink yra korumpuoti, pasirengę imti kyšius, o daugelis nešioja nepelnytas „etiketes“.

Tad ar šiandien galime pasakyti, kad jaučiamės saugūs? Tikrai ne kiekvienas. Kaip galime jaustis saugūs, kai valstybėje nėra tramdomas nusikalstamumas? Kai nusikaltėliai apgaudinėja žmones ir išvilioja paskutinius pinigus iš pensininkų, kai tiems patiems pensininkams nurėžtų pensijų niekas nesistengia kuo greičiau grąžinti? Prezidentė pati palaimino antikonstitucinius buvusios valdžios sukurptus įstatymus, kuriais buvo karpomi atlyginimai, pensijos, neatsižvelgiant į taip sunkią žmonių pragyvenimo situaciją. Dabar šias klaidas ir šią skolą valstybės tarnautojams, pensininkams turėsime grąžinti iš dar pakankamai skurdaus valstybės biudžeto, neskirdami taip reikalingų lėšų socialiniams, sveikatos, švietimo reikalams. Taip griaunamas ne tik socialinis stabilumas, bet ir kuriamas nepasitikėjimas valstybe, valdžia, partijomis.

 

Užsienio politika

Valstybės gyvenime santykiai su užsienio valstybėmis yra būtini, siekiant efektyviai dalyvauti tarptautiniame gyvenime, plėsti mūsų šalies verslininkų galimybes realizuoti lietuviškas prekes užsienyje ir taip skatinti gamybą bei ūkio plėtrą, palaikyti tvirtus prekybinius ryšius su valstybėmis, saugumo organizacijomis. Tačiau leiskite paklausti, su kokiomis valstybėmis Lietuva šiandien palaiko glaudžius ir draugiškus santykius? Jokiomis. Pykstamės su Lenkija, nesusikalbame su Baltarusija, išvis nebendraujame su Rusija, o santykiai su Latvija ir Estija šaltėja kasdien. Netgi taip akivaizdžiai demonstruojama meilė Skandinavijai ir jos prekybos centrų Lietuvoje atidarymas bei verslo kultūros liaupsinimas nėra vienintelis būdas užsienio politikai vykdyti.

Nedidelis pavyzdys. Tie patys išgirtos ir neva socialiai atsakingos Skandinavijos verslo kultūros bankai, veiklą vykdantys ir Lietuvoje, neseniai parodė savo požiūrį į Lietuvą ir jos žmones: uždirbę daugiau nei 1 milijardą litų pelno, pajamų mokesčio kartu sudėjus pernai jie sumokėjo varganus 3000 litų. Net mažesnę nei vidutinę algą uždirbantis Lietuvos gyventojas pajamų mokesčio sumokėjo daugiau nei du milžiniški bankai. Dar geriau – tų pačių bankų paslaugų įkainiai Lietuvoje yra didžiausi Baltijos šalyse. Taigi, pasirodo, kad skandinaviškos verslo politikos Baltijos šalyse liaupsinti nėra už ką, tai – tiesiog Prezidentės noras kažkam įtikti. Dėl mūsų įnoringos ir arogantiškos užsienio politikos pamažu nuo mūsų nusisuka daug užsienio valstybių. Koks bus rezultatas? Ogi liksime vieni, patys su savimi ir su savo demonstruojamu užsispyrimu.

Prezidentas yra mūsų šalies užsienio politikos vedlys, tačiau ar tikrai einame teisingu keliu? Iškilus lietuviškų prekių blokados skandalui, ilgai nesugebėjome sugalvoti, kaip spręsti susidariusią padėtį. Dėl kiekvienos dienos verslininkai, kurių produkcija pasienyje prastovėjo ne vieną dieną, patyrė milžiniškų nuostolių. O užsienio politikos vykdytojai pradėjo tarpusavyje stumdyti atsakomybę, nors gal būtų užtekę „nusileisti ant žemės“, paimti telefoną, paskambinti kaimyninės šalies vadovui ir ramiai pasikalbėti. Tačiau kai su niekuo nebendrauji – nėra kam ir skambinti. Šis politinis antausis Lietuvai buvo puikus įrodymas, kad arogancija trenkia stipriau nei to galima tikėtis. Vakarų ir Rytų užsienio politika nepasiteisino, tad teko griebtis šiaudo, pareiškiant, kad Rytuose užsienio politiką vykdys Vyriausybė.

Kažkada kalbėjau apie rimtą savarankišką užsienio politiką, kuri Lietuvą pakeltų į Rytų regiono lyderes, tačiau šiandien apie tai nedrįstame nė pagalvoti. Kuriant nūdienos santykius su kaimyninėmis valstybėmis, pasitelkiamos improvizacijos, o ne nuosekli strategija. Blaškymosi, pasimetimo politika – taip šiandien galime pavadinti Lietuvos užsienio politiką. Tauta neturi lyderio, kuriam užtektų drąsos nutraukti tą bereikalingų konfrontacijų grandinę. Lietuvos interesas yra neprarasti rinkų Rytuose, kovoti už jas, o ne prieš jas.

Atkurti su užsienio valstybėmis (pirmiausia kaimynėmis) darbinius, draugiškus, ar bent ne įtampa grindžiamus santykius, kokius turėjome prieš tai buvusių prezidentų laikais ir kurių reikėjo bent nesugadinti, nėra lengva, tačiau įmanoma. Tokia turėtų būti naujojo Prezidento užduotis ir pirminis tikslas. Antrasis tikslas – užtikrinti šalies socialinį stabilumą ir orientuotis į žmones, kurie yra valstybės kūrėjai, t. y. aktyviausi mūsų visuomenės atstovai. Trečiasis tikslas – panaikinti visuomenėje tvyrančią baimę, atstatyti pasitikėjimą valstybe, stovėti priekyje (o ne „virš“ visuomenės), kartu įveikiant visus sunkumus.

Mano vizija – pilietiškai aktyvi tauta ir stipri valstybė, kuri turi būti savarankiška, aktyvi tarptautinėje erdvėje, darniai funkcionuojanti ir gebanti pasirūpinti savo žmonėmis. Sieksiu, kad piliečiams būtų sudarytos visos galimybės dalyvauti valstybės valdyme. Valstybės gyvenimas turi būti organizuojamas taip, kad žmonėms grįžtų pasitikėjimas valdžia, kad priimant sprendimus būtų kuo mažiau biurokratijos, o daugiau atsakomybės, kad valdžia aktyviai bendradarbiautų su verslo bendrovėmis, užsienio partneriais. Į Lietuvą turi grįžti socialinis, ekonominis ir visuomenės stabilumas.

Kandidatuodamas, pirmiausia, aš noriu diskusijos apie Lietuvos problemas ir ateities idėjas. Nesakau, kad tą galiu padaryti vienas. Todėl man reikia Jūsų paramos, patarimo ir pagalbos. Kviečiu prisidėti.

Šiandien mes galime padaryti daugiau, nei kažkada tikėjomės ar norėjome. Tik nesustodami veikti ir kurti, sugebėsime nukreipti Lietuvą tuo keliu, kuriuo einant nebeliktų vietos emigracijai, mūsų vaikai su anūkais grįžtų į Tėvynę ir savo gyvenimus kurtų čia. Keliu, kuriame teisingumas įgautų naują prasmę, o už padarytus darbus būtų tinkamai atlyginta. Lietuva turi pajudėti į naujas erdves, kuriose mūsų šalis būtų gerbiama lyderė – o ne paklusni nuolaidžiautoja, stipri prekybinė ir intelektuali partnerė – o ne pigios darbo jėgos teikėja. Tikiu, kad Lietuvos žmonės yra didžiausia valstybės jėga, tik jie per daug nusivylę. Tad mes bendru darbu privalome įrodyti, kad mūsų valstybė pajėgi pasirūpinti kiekvienu – dideliu ir mažu, senu ir jaunu. Turime siekti grąžinti Lietuvos žmonėms tikėjimą savo valstybe. Eikime vienu bendru keliu, nes mūsų valstybė – mūsų rankose!

Pirmyn, Lietuva. Laikas permainoms!