Mes turime 182 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1207
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19654
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:10585

Bitininkausi progresyviai – medaus turėsi

2011 m. liepos 27 d., trečiadienis Nr. 54 (1101)

Visada smagu ir miela apsilankyti Adutiškio mstl. gyvenančių bitininkų Aleksandro ir Marytės Pupkevičių namuose. Dar smagiau, kai vos įvažiavęs į kiemą pamatai išaugusius naujus pastatus. Čia įsikurs modernus medaus apdorojimo cechas. Ir pats šiek tiek nejaukiai pasijunti, kad nelabai kažkaip tikėjai, kai prieš porą metų Aleksandras su Maryte kalbėjo apie būtinybę kitaip pažvelgti į bitininkystę, kad atėjo laikas ir čia pritaikyti progreso pasiekimus, o ne bitininkauti taip, kaip protėviai tą darė. Džiugu, kad net ekonomikos krizė neprivertė Pupkevičių atsisakyti savo svajonių ir jos palengva įgyvendinamos. Įžengęs į namą, pajuntu vaško ir medaus kvapą, ir čia nėra jokios mistikos, nes ant stalo stovi dubenėlis su šviežiu medumi, o Marytė vieną po kitos lieja žvakes. Ir kokių čia figūrų nėra. Kuo toliau, tuo įmantresnių sukuria. Tai jau greičiau ne žvakės, o mažyčiai meno kūrinėliai, gal todėl dažniausia ir ranka nekyla uždegti tokią žvakę...

- Kai žmogus pavargsta nuo rutinos, pradeda ieškoti išeities, - pradėdamas mūsų pokalbį, sako Aleksandras Pupkevičius, - Supratome, kad be investicijų, be naujų technologijų tvarkant medų sustojome vietoje, ir bitininkystė tampa nuostolinga. Prie naujo požiūrio atsiradimo prisidėjo ir Marytės kelionė į užsienį ir pažintis su tenykščiais bitininkavimo metodais. Prisimenu, kaip ji tada paskambinusi pasakė, arba pertvarkom savo bitininkystės ūkį, arba ji nebebitininkaus, nes tai, ką pamatė užsienyje, kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo to, ką turėjome mes. Praėjo pora metų ir mūsų bitininkystės ūkyje viskas pasikeitė, pasikeitė net aviliai. Dabar jų principas paremtas tūkstantmete bičių gyvenimo patirtimi. Juk bitės tūkstančius metų gyveno drevėse ir, patikėkit, nesušaldavo, išlikdavo, nors tų drevių, žiemai artėjant, tikrai niekas nešiltino. Šiuo principu paremta ir naujų avilių gamyba. Pabandę įsitikinome, kad šitie aviliai – puikus pagrindas naujam bitininkavimui. Dabar jau pakeitėme didžiąją dalį senų avilių. Turi keistis ir paties bitininko mąstymas, požiūris į tai, ką daro. Jei nesikeičia žmogaus mąstymas, nėra noro ir tobulėti.
- Tai gal ir pradėkim nuo mąstymo.

- Viskas labai paprasta. Kai pradedi kažką keisti, atsiranda intriga, pasiseks ar ne, o kai rezultatai patenkina lūkesčius, darbas teikia malonumą. Anksčiau dirbai ir tiek. Žinojai, kad reikia daryti, ir darei. Dabar mes atsisakėme daugelio pašalinių darbų, liko tik bitininkystė ir jos pagrindinė kryptis – medus ir neatsiejamas dalykas duonelė. Kaip jau minėjau, ir avilius keitėme. O tam reikėjo nemažai investicijų. Gelbėjo tai, kad pora pastarųjų metų mūsų rajono bitininkams buvo nederlingi, nedaug gavo medaus, o mūsų bitelės, gyvendamos naujuose būstuose, medaus prinešė daug. Žinoma, čia turėjo įtakos ir selekcija, pasikeitusios bičių šeimos, kita jų rūšis. Mūsų rajone bitininkų daug, bet jie nenori keistis, tai ir yra stabdys, trukdantis gauti daugiau medaus, - sako Aleksandras, o į pokalbį įsijungusi Marytė sako, kad po kelionės į užsienį, kai pamatė visai kitokį bitininkavimą, nesinorėjo grįžti į „akmens amžių“, kai bitininkavimas priminė amžiną chaosą: „Leki, skubi: tai bitės spiečiasi – bėgi, gaudai, tai medų beveik rankomis sukti reikia. Pavargsti ir nieko nesinori, be to, amžinai būni bičių sukandžiota“. Paskui Aleksandras dar kartą papasakoja apie naujų avilių specifiką, kuo jie pranašesni. Bitės išsaugojusios sako protėvių kodus ir joms gyventi, tegul ir modernizuotoje drevėje-avilyje, matyt, yra geriau, o kai kalba pakrypsta apie bites, jis sako:

- Dar viena mūsų bitininkų klaida – spietiminės bitės. Kodėl bitininkai negauna medaus? Ogi kai būna pats medunešis, kai bitės sustiprėja, kai joms reikia rinkti medų, mūsų bitės ką tuo metu daro? Spiečiasi, arba, liaudiškai tariant, pabėga. Pabėga bitės ir nelieka kam renka, o mano bitės tuo metu nesispiečia. Ir va čia jau yra mokslas. Vietinė bitė spėtli, tranas – taip pat, sujungiam ir gaunam vis stiprėjantį spietimo geną, tad rezultatas – genetiškai spietimuisi užkoduotą bitę. Duok tu jai idealias sąlygas, o ji vis tiek spiesis ir lėks. Be to, mūsų lietuviškos bitės dar ir agresyvios. Anksčiau sakydavo, kad spiečius nekanda, o dabar – lupa, tik laikykis. Čia reikia jau kreiptis į mokslininkus ir atsivežti nespėtlias bites. Jei bitė nespėtli – jinai dirbs, ji bus neagresyvi, bus malonu dirbti. Malonumą suteikia ir gautas medus. Ir sudėjus visus pliusus, gauname neblogą rezultatą, kuriuo esame patenkinti abu su Maryte, o ir vaikai dabar kažkaip teigiamiau žiūri į bitininkavimą.

Mums kalbantis, užsuka geras Pupkevičių bičiulis bitininkas profesionalas Stasys Čirikas. Kol Aleksandras su juo kalbasi apie įvairius rūpimus bitininkams reikalus, aš stebiu, kaip Marytė mikliai vieną po kitos „kepa“ žvakes. Ir tas mano pasakymas „kepa“ atitinka dalį tikrovės, nes užbaigdama žvakes, ji lygina ant įkaitusios keptuvės.

Išvažiavus svečiui, aš toliau klausausi pasakojimo apie besikeičiantį bitininkavimą. Svarbus faktorius, jog abu – ir Marytė, ir Aleksandras – sakė tikėję tuo, ką daro. Ir tas tikėjimas yra svarbus keičiant bitininkavimo pagrindus. Paskui su Aleksandru ir jo sūnumi Tomu išvažiuojame pasižvalgyti, kaipgi gyvena ir kur „ganosi“ Pupkevičių bitės. Keista, nors bičių ištisa galybė, bet nė viena ir jų net ir man neįgelia. Vienoje „ganykloje“ visi aviliai jau modernūs, o kitoje – vienas kitas ir seno tipo dar liko, bet kaip Aleksandras sako, tik laiko klausimas, ir jie bus pakeisti. Grįžę iš kelionės po bičių „ganyklas“, nors keistai skamba, bet taip bitininkai vadina vietas, kur išveža bites medunešiui, užsukame pasižiūrėti ir į pradėtą įrenginėti medaus apdirbimo cechą. Čia bus viskas nauja, modernu ir tai, matyt, ne tik palengvins fizinį darbą, bet ir duos geresnį medaus derlių. Beje, kelionės po bičių „ganyklas“ metu teko stebėti, kaip žymimos bitės. Stebino ir tai, kad ir jaunasis Tomas drąsiai ėjo prie bičių ir su tėvu žymėjo motinėles.

Atsisveikindamas su Aleksandru ir Maryte Pupkevičiais mintyse palinkėjau jiems sėkmės ir kad modernėjantis jų bitininkystės ūkis teiktų ne tik materialinę naudą, bet ir dvasinį pasitenkinimą. Beje, reikia prisipažinti, kad pabendravęs su savo srities profesionalais supranti, kad rimtoje bitininkystėje visiškai netinka Mikės Pūkuotuko mąstymas – bitės neša medų, nes tam, kad bitės tikrai neštų medų, reikia daug dirbti ir ieškoti naujesnių bitininkavimo metodų.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis