Mes turime 281 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1900
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19030
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:84645

Adutiškyje tarmių upeliai tekėjo

2013 m. lapkričio 27 d. trečiadienis Nr.87 (1330)

„Kalba ne po knygas guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka“, - šie taiklūs lietuvių poeto Antano Baranausko žodžiai buvo parinkti praeitą savaitę Adutiškio vidurinėje mokykloje vykusios tarmių dienos leitmotyvu.

Mokyklos bendruomenė labai kruopščiai rengėsi šiai šventei, vykusiai netradicinių pamokų forma, ir ji puikiai pavyko. Čia aktyviai dalyvavo ne tik mokyklos bendruomenė, bet ir daug svečių iš Vilniaus, Adutiškio miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai, buvę mokytojai ir visi, kam svarbi lietuvių kalba bei jos tarmių bei patarmių įvairovė.

Lietuvoje yra dvi tarmės (aukštaičių ir žemaičių), 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 jų išliko už Lietuvos Respublikos ribų). Siekdamas palaikyti tarmių gyvybingumą, vartojimo tradicijas, sustiprinti bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą, Lietuvos Respublikos Seimas 2013 metus paskelbė Tarmių metais.

Pirmajai pamokai visi susirinko į aktų salę ir prabilo tarmiškai, taip kaip kalbama Adutiškio krašte. Pirmiausia – 11 klasės mokinės Dovilė Kalvelytė ir Miglė Lekarevičiūtė, kurios pristatė visą renginio programą ir pakvietė tarmiškai pakalbėti kitus mokinius ir mokytojus. Puikiai pasirodė ir mažieji pradinukai, ir vyresnieji: Dainė Rumbutytė, Ona Vaitekėnaitė, Erika Puzirauskaitė, Vera Lapšina, Edvardas Girdžiušas ir kiti. Kai Adutiškio krašto šnekta kalbėjo ar dainavo, visiems aišku ir suprantama buvo, bet kai išėjo į sceną mokytoja dzūkė Stasė Jasiulionienė, ne vienas žodelis privertė ausis ištempti. Štai tau ir ta pati aukštaičių tarmė! Kai mokytoja ėmė klausinėti vaikų, ką kuris dzūkiškas žodis reiškia, ne visiems lengva buvo atsakyti. Sumaniausieji ir atidžiai klausiusieji teisingai atsakė į klausimus ir buvo apdovanoti saldainių karoliais. Tačiau dzūkiška patarmė dar nieko, lyginant su žemaičių tarme, o ja prabilo bibliotekininkė žemaitė Gražina Maslianikienė. Čia dar sunkiau buvo suprasti: „Kun saka, mun saka“... Bet užtat nenuobodu! Kilo miškas rankų, visi džiaugėsi sužinoję naujų žodžių ar prisiminę kažkada seniau girdėtus, kvatojosi iš neįprastai tariamų ir keistai skambančių.

Puikiai tarmiškai pakalbėjo ir Adutiškio vidurinės mokyklos direktorė Milda Stūglienė, o direktoriaus pavaduotojas ugdymui Algirdas Uziala ne tik pakalbėjo, bet ir tarmiškai dainą užtraukė.

Pirmosios pamokos laikas pralėkė nepastebimai. Pertrauka taip pat neprailgo, nes mokyklos koridoriai aidėjo ne tik nuo vaikų šurmulio, bet ir nuo smagios Rumbučių kapelos muzikos. Ir kitose pamokose laukė įdomūs susitikimai su svečiais iš Vilniaus: Lietuvių kalbos instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojomis, įvairių tarmių ir patarmių atstovėmis – Rima Bakšiene, Ilona Čiužauskaite, Aurelija Gritėniene, Jolita Urbanavičiene bei Lietuvos edukologijos universiteto lektore dr. Vida Navickienė ir III kurso studentėmis Inga Diržyte, Sonata Grėbliūnaite, Raimonda Gadliauskaite ir Indre Šadvilaite.

Beje, Jolita Urbanavičienė ir Vida Navickienė yra kilusios iš šio krašto, mokėsi tuometinėje Svirkų aštuonmetėje mokyloje, kurioje ir susidomėjo lietuvių kalba, gavo gerus žinių pagrindus, kuriuos vėliau įtvirtino tuometinėje Švenčionių Z.Žemaičio vidurinėje ir universitetuose. Džiugu, kad šios jaunos, bet jau tituluotos ir daug pasiekusios lietuvių kalbos specialistės nepamiršta savo gimtinės – atvyksta ne tik tėvų aplankyti, bet ir su mokslinėmis ekspedicijomis arba švietėjiškomis misijomis. Jolitos ir Vidos kartu su kolegėmis vedamos pamokos tikrai pridėjo daug svorio ir visam renginiui. Jolitos pramintu lietuvių kalbos keliu jau žengia ir mažasis jos sūnelis Vytenis. Kaip ji pati gražiai jį pristatė – „išmokcinis dzūkas“ (suprask – išmokęs dzūkiškai) dar tik darželinukas, bet jau šmaikščius pasakojimus dzūkiškai raito, net prieš didžiausią auditoriją nė kiek neužsikirsdamas. Na, o pati Jolita paūtarijo savo krašto šnekta apie lengvatikę mergelę, kuri leidosi plikai nušelmujama (nukerpama), kad tik plaukai kudruici (garbanoti) būtų... J.Urbanavičienė su kolegėmis pristatė ir visą tarmių bei patarmių Lietuvos žemėlapį, trumpai apibūdino jų svarbiausius skirtumus, paleido autentiškų tarmiškai kalbančių senolių įrašų ir pačios pakalbėjo savo tarmėmis bei patarmėmis. Nelengva, bet smagu, buvo iš užduotis atlikti.

Vida Navickienė su savo studentėmis ne tik kalbėjo tarmiškai, bet ir papasakojo kiekviena apie savo kraštą, apie ten gyvenančius žmones, garsiausius istorinius įvykius bei architektūrinius paminklus.

Na, o paskutinė šios turiningos dienos Adutiškio vidurinėje mokykloje pamoka vyko kartu su Lazdinių-Adutiškio etnografiniu ansambliu (vad. Palmira Krivickienė) ir Adutiškio vidurinės mokyklos folkloro ansambliu „Vosilkelė“ (vad. Aldona Burokaitė, Janina Maslianikienė). Buvo parodytos Sekminių apeigos, skambėjo liaudiškos dainos, sukosi rateliai. Ir šioje pamokoje neapseita be klausimų, kurie vieniems buvo lengvai įkandami, o kitiems – tarsi kietoki riešutėliai... Bet visi kartu bendromis jėgomis viską išgliaudė ir džiaugėsi gerokai praturtėję žiniomis, pasikartoję jau ir primirštus net ir savo krašto tarmiškus žodžius, kurie juos tariant vyresniuosius nukelia į tolimus laikus, į nerūpestingą vaikystę, kai skaniai kvepėjo iš pečiaus ištraukta cilcienė – rusva plutele aptraukta krosnyje apkepta bulvių košė...

Baigiantis renginiui Padėkomis ir atminimo dovanėlėmis buvo apdovanoti tarmiškų eilėraščių konkurso nugalėtojai ir dalyviai, ansamblių vadovai ir nariai, viešnios iš Vilniaus, o J.Urbanavičienė savo ruožtu taip pat padėkojo Adutiškio vidurinės mokyklos administracijai, mokytojams ir visiems, kurie buvo jos informantais, renkant medžiagą apie šio krašto tarmes.

O apibendrinant labai šiltą, turiningą ir vertingą dieną buvo puikiai palinkėta išmokti žiūrėti, tada daugiau pamatysim, išmokti klausytis, nes visa tai liks mumyse, na, ir mažiau televizoriaus žiūrėti, o daugiau apie dūšią galvoti, o tada ir gyvenimas nuves, ten, kur reikia, svarbu nesipriešinti...

Irena POŽĖLIENĖ