Šį sekmadienį Bronius Steckas, ilgametis įvairių rajono įmonių ir organizacijų vadovas, pora metų dirbęs ir rajono valdytoju, apdovanotas ne vienu apdovanojimu, švenčia garbingą 75 metų jubiliejų. Gražią asmeninę šventę vyras pasitinka žvalus, energingas, besidžiaugdamas gyvenimu, aktyviai dalyvaudamas partinėje, visuomeninėje veikloje, besidomintis šalies ir rajono politiniais bei ekonominiais reikalais.

Su jubiliatu susitinkame pasišnekėti LSDP Švenčionių skyriaus biure, į kurį jis įžengia energingai, kaip visada su plačia šypsena, tvirtai spaudžia ranką sveikindamasis. Toli gražu neprimena 75-erių pensininko, kuriuo, beje, tapo visai neseniai – 2006 m., turėdamas net 50 metų darbo stažą. Ir kiekviename darbe buvo vertinamas, gerbiamas tiek pavaldinių, tiek vadovų. Į kokią sritį benueidavo, visur stengdavosi pasiekti maksimalių rezultatų.

Prisiminimuose – atimtas arklys

„Kai paskaičiuoji metus, atrodo nemažai jau nugyventa, bet štai papasakoti savo gyvenimą ar perbėgti jį mintimis gali per dešimt minučių“, - susimąsto B.Steckas.

Sako gerai prisimenąs II pasaulinio karo metus, kai sovietai bėgdami išsivedė paskutinį arklį, palikdami šeimai tik vieną vos judantį seną kuiną, o prieš tai ir banditai jau buvo išsivedę dar vieną arklį. O kaip tik rugpjūtis, reikėjo javus vežti, ir nėra kuo. Teko stumti vežimaitį patiems... Tokie bene patys ankstyviausi prisiminimai iš gimtųjų Kirkučių kaimo, kuriame prabėgo ir p. Broniaus vaikystė. Tai buvo didžiausias kaimas tose vietose, tad buvo ir Kirkučių apylinkė, buvo pradinė mokykla, klubas, biblioteka. Kartą per savaitę arkliu atveždavo rodyti kiną, vykdavo šokiai. „Nors buvo ir sunkūs pokario metai, bet gana turiningai ir įdomiai gyvenome. Aišku, tada suaugę bernai paauglių į savo kompaniją nepriimdavo, jeigu pamatydavo tokius piemenis rūkančius ar su „samagono“ buteliu – tuoj atimdavo. Ne taip, kaip dabar“, - kvatojasi pašnekovas.

Pasak p. Broniaus, į pradinę mokyklą ėjo mokytis iš visų aplinkinių kaimų ir maskoliokai (kitaip rusiukų niekas ir nevadindavo), ir lietuviukai – visi kartu mokydavosi lietuviškai.

Pasiliko dirbti kolūkyje

Baigę septynmetę daug kaimo jaunuolių išvyko mokytis į miestus proftechninėse mokyklose, dauguma jų miestuose ir pasiliko, o Bronius pasiliko tėviškėje, nes vyresnysis brolis jau mokėsi mieste, Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje, tai tėvai kalbino jaunėlį pasilikti kolūkyje. Prie darbo buvo įpratęs, nes nuo mažens padėdavo tėvui arklius fermoje šerti. Taip ir tapo kolūkiečiu. „Kadangi gramatnų tada kolūkiuose nebuvo, tai mane iškart paskyrė brigados apskaitininku, po to – fermos vedėju, kur buvo penkiasdešimt karvių ir penkios melžėjos, jas melžiančios rankomis“, - sunkų kolūkiečių darbą prisimena B.Steckas, vėliau dar dirbęs fermos vedėju ir Adamave. Na, o kai atsidarė Cirkliškio žemės ūkio mokykla, turėdamas nemažai darbinės patirties vyras įstojo ten mokytis, o baigęs gavo paskyrimą į Adutiškio kolūkį, kur po poros mėnesių išrinko pirmininku. „Darbas buvo įdomus, kolūkyje tuo metu buvo vienas kombainas, du traktoriai, - pasakoja p. Bronius. – Teko pastatyti kalvę, kad galima būtų techniką bent jau po stogu remontuoti. Kadangi buvo tik vienas kombainas, tai kuldavome ir dieną, ir naktį“.

Vadybininkas, kuriantis ir auginantis sėkmingus verslus

Turtingos darbinės biografijos keliai driekėsi po įvairius rajono kolūkius, kitas įmones B.Steckui gaunant vis atsakingesnes ir svarbesnes pareigas. Beveik visur, kur tik dirbo, teko kurti ir stiprinti materialinę bazę, atsilikusius kolūkius vesti į priekį, diegti įvairias mokslo pažanga paremtas naujoves, neretai vadovauti didžiuliams kolektyvams, tūkstančius hektarų žemės turintiems kolūkiams, o kai kurias įmones pastatyti ir nuo nulio. Dabar tokį žmogų vadintų puikiu vadybininku, kuris moka sukurti, auginti ir valdyti sėkmingus verslus.

Mano pašnekovui visi darbai puikiai sekėsi, o iš kiekvienos darbovietės jis iki šiol labai šiltai prisimena daugybę žmonių, iš kurių daug ko išmokdavo, sėmėsi patirties, gavo vertingų patarimų, džiaugėsi draugyste ir šiltu bendravimu. Jam iki šiol nesuprantami tokie vadovai, kurie atėję dirbti ignoruoja buvusį vadovą, kai, p. Broniaus nuomone, iš jo gali tik pasisemti patirties ir mokytis. Žinoma, ir pats nestovėjo vietoje – sėkmingai baigė aukštuosius mokslus, puikiai parašė ir apsigynė diplominį darbą apie šildomų grindų įrengimą kiaulidėse, kurį praktikoje pritaikė statant tuometinį kiaulių kompleksą „Vilija“ netoli Švenčionėlių.

Mokėjo bendrauti su visais

Kur ir kokiose pareigose per 50 metų dirbo Bronius Steckas, visur puikiai sutardavo su žmonėmis. Gero diplomato savybėmis pasižymintis p. Bronius draugavo ir su kunigais, ir aukštais partiniais veikėjais, ir su paprastais kolūkiečiais ar darbininkais. „Pas kunigą Kuktą labai smagiai rinkdavomės į pirtelę pertis, pasišnekėdavome, po to ir alučiu atsigaivindavome, - linksmai kvatojasi tai prisiminęs pašnekovas. - Klebonas ir su žmonėmis pakalbėdavo, kad reikia visiems drauge dirbti, padėti kolūkiui ant kojų stotis“. Ir nebijojo, nors kelyje pasitaikė ir skundikų, ir visuomeninio turto besigviešiančių, bet su visais pavyko viską išspręsti kažkaip taikiai, net nieko iš darbo neišvijo, nors, pasak p. Broniaus, gal kai ką ir reikėjo lauk šveisti...

Sudėtingu laikotarpiu – rajono valdytojas

Rajono valdytojas Žinoma, puikų specialistą pakvietė dirbti į rajoną, teko prisidėti kuriant agropramoninį kompleksą, kuris turėjo suvienyti visas didžiąsias rajono įmones, išskyrus sąjunginio pavaldumo. Dėl to, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas, B.Stecko nuomone, rajono ekonomikai buvo padaryta didelė žala, nes išmintingai valdomas jis galėjo duoti didžiulę naudą. Tačiau keitėsi laikai, teko dalyvauti ir partijos skilime, mitinge prie Katedros Vilniuje, kai A.Brazauskas grąžino ją tikintiesiems. Lietuva atgavo nepriklausomybę, o tuo nelengvu nepriklausomybės įtvirtinimo ir valstybės kūrimo laikotarpiu B.Steckas buvo išrinktas rajono valdytoju. Ir su šia užduotimi puikiai susitvarkė. Kaip visada sako sutikęs daug puikių žmonių, kurie padėjo, suteikė teisinių konsultacijų, o nugludinti aštrius kampus padėdavo diplomato gebėjimai. Nors tada daug kur atėję laikinieji įmonių ir kolūkių vadovai, B.Stecko nuomone, padarė daug žalos, ir viskas buvo sugriauta bei išgrobstyta. Dar priduria: „Man visos valdžios geros, visur sutinku gerų ir protingų žmonių, su kuriais galima sutarti ir dirbti kartu. Norėčiau, kad ir dabar partijos nesipyktų, geriau susivienytų dėl bendro darbo“.

Alių durpynas

Pora metų padirbusį rajono valdytojo pareigose B.Stecką atleido, tačiau kito darbo rajone nepasiūlė. Tačiau neilgai trukus gavo pasiūlymą ateiti dirbti į Alių durpyną, kur tada buvo tik keli darbininkai ir pora traktorių. Ir čia atėjęs sukūrė sėkmingai dirbančią įmonę, turinčią ir geros technikos, ir puikių specialistų bei kelias dešimtis darbininkų. Iš šios įmonės, turėdamas 50 metų darbo stažą, garbingai buvo išlydėtas į užtarnautą poilsį, nors savininkai dar ir kalbino pasilikti.

Sutinka daug gerų žmonių

Apie kokį darbą ar gyvenimo tarpsnį pasakojo B.Steckas, dažniausiai skambėjo frazė: „Sutikau labai gerus žmones“. Ir visus juos iki šiol prisimena, vardina vardus, pavardes, kur gyvena, ką dirba, kuo jų vaikai užaugo... Ir toks jis išliko iki šiol, jokių nuoskaudų nekaupia, o į viską žvelgia pozityviai. Didžiuojasi daugeliu ir dabar sėkmingai dirbančių žmonių, kuriuos, būdamas rajono valdytoju į darbą priėmė. Nors dabar jau nebedirba, bet aktyviai domisi rajono gyvenimu, sutinka puikių žmonių, neretai dalykiškai pabendrauja ir su ilgamečiu rajono meru Vytautu Vigeliu, kuris tikrai stengiasi sukurti rajone gerovę. Tik nėra lengva, kai prieš du dešimtmečius, rajonui vadovaujant dabartinei opozicijai, didžiulis ekonominis potencialas buvo sugriautas, o materialinė bazė – iššvaistyta. Tad dabartinei opozicijai sako norįs palinkėti bent ką nors konstruktyvaus ir vertingo rajonui pasiūlyti, o ne kelti sumaištį ir ieškoti būdų kaip pakenkti. „Juk ir seniau ir mušdavosi, ir pykdavosi tai rusai su lietuviais, tai Švenčionėliai su Švenčionimis, tai vieno kaimo bernai su kitais, o kaimo kuokinės nė vienos be muštynių nebūdavo, bet tai būdavo tik pretekstas pirmadienį susitikus išgerti po stikliuką ir susitaikyti“, - kvatojasi smagią paralelę išvedęs p. Bronius.

Džiugina šeima, kelionės ir sportas

Energingas, linksmas, žodžio kišenėje neieškantis, optimistiškas, besidomintis viskuo, kas dedasi gyvenime, turintis savo nuomonę B.Steckas sako: „Įpročių nekeičiu. Keliuosi penktą ryto, kaip ir įpratęs per visą gyvenimą. Tada keturiasdešimt penkių minučių mankšta. Per dieną nueinu pėstute penkis-septynis kilometrus. Tai padeda išlikti energingam. Tad ir gimtadienio proga norėčiau palinkėti sau neatsisakyti sporto, patirti dar daug džiaugsmo bendraujant su šeima, vaikais ir anūkais ir, žinoma, kelionių. Daug su žmona Stasele esame keliavę ir po Lietuvą, ir po buvusią Tarybų sąjungą, ir po Europą. Aplankėme Turkiją, Egiptą, pasigėrėjome įspūdingu Sueco kanalu, bet yra dar daug neaplankytų šalių, į kurias dar noriu nuvykti. Savo žmonai Staselei esu labai dėkingas, kad visada buvo šalia, palaikė visais gyvenimo momentais“.

Irena POŽĖLIENĖ