Mes turime 341 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3589
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3589
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:170747

V. Blinkevičiūtė. Ar mūsų žmonės socialinių išmokų turistai?

2013 m. gruodžio 21 d. šeštadienis Nr. 94 (1337)

Galimybės laisvai keliauti, mokytis, dirbti bei gyventi bet kurioje šalyje - tai vienos patraukliausių Europos Sąjungos vertybių. Juolab, kad judėdami Europos Sąjungos piliečiai išsaugo teisę ir į socialinę apsaugą - įvairias išmokas, pensijas, pašalpas. Tačiau senosiose Europos Sąjungos valstybėse vis dar gajus nuogąstavimas, jog  atvykėliai nori ne tiek dirbti, kiek gauti dosnesnių socialinių išmokų bei sveikatos apsaugos paslaugų.

Neseniai Europos Komisija paskelbė studiją, kuri įrodė, jog tokios baimės yra visiškai nepagrįstos. Paaiškėjo, jog Europos Sąjungos vidinės migracijos variklis buvo ir yra darbo paieška. Beveik 70 proc. imigrantų iš Europos Sąjungos šalių dirba arba ieško darbo. Dirba dažniausiai jauno ar vidutinio amžiaus žmonės, kurie rečiau nei vietiniai gyventojai naudojasi sveikatos apsaugos paslaugomis. Žinoma, ieškantys darbo turi teisę gauti nedarbo išmokas ir darbo biržų paslaugas, tačiau anksčiau ar vėliau jie grįžta į darbo rinką toje pačioje šalyje. Dirbantieji moka mokesčius tai šaliai, kurioje dirba ir tuo prisideda prie jų socialinės apsaugos sistemų išlaikymo.

Tad, kokie imigrantai brangiausiai „kainuoja“ socialinei apsaugai? Atmeskime 6 proc. studentų, kurie yra jauni ir paprastai gauna stipendijas. Jie tikrai vyksta svetur ne pasipelnyti iš socialinių išmokų. Gali atrodyti keista, bet net 14 proc. imigranų yra pensininkai. Tačiau pasirodo jie dažniausiai keliauja ten, kur pigesnis pragyvenimas bei palankesnės gamtinės sąlygos, o pensijas jiems moka tos šalys, kuriose jie dirbo. Žinoma, vyresnio amžiaus žmonėms reikia daugiau sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugų. Ir tik 12 proc. imigrantų neieško darbo dėl įsipareigojimų šeimai ar kitų priežasčių. Viso darbo neieškantys imigrantai  vidutiniškai sudaro tik labai mažą (0,7-1 proc.) gyventojų dalį. Tad galime pagrįstai teigti, kad ir mūsų Lietuvos žmonės vyksta svetur ieškodami geresnio darbo, didesnių atlyginimų, norėdami įgyti tarptautinės darbo patirties, o ne norėdami gyventi iš socialinių išmokų.

 Dar daugiau, atliktos studijos rezultatai parodė, kad iš kitų Europos Sąjungos šalių atvykę piliečiai daugiau prisideda prie priimančios šalies biudžeto, mokėdami mokesčius ir įmokas socialinei apsaugai, nei ta socialine apsauga iš tiesų pasinaudoja. Todėl negaliu pritarti Jungtinės Karalystės premjero D. Camerono žodžiams, kad lietuviai šioje šalyje užima britų darbo vietas. Jie tikrai labai daug prisideda prie šios šalies gerovės, nes dirba daug ir sunkiai, o taip norėtųsi, kad dirbtų čia, savo gimtajame krašte....

Svarstant minėtą studiją Europos Parlamente, pasiūliau komisarui L.Andorui įvertinti ir tai, kaip emigracija įtakoja šalių, iš kurių išvyksta daug darbingų gyventojų, socialinės apsaugos sistemų tvarumą. Juk kartu su  emigrantatais neišvyksta tie, kuriems reikia socialinės paramos. Jų problemas reikia spręsti savoje šalyje. Manau, kad  Europos Sąjunga turi mums padėti tai padaryti, pirmiausia, sudarydama galimybes kurti saugias ir gerai apmokamas darbo vietas. Sveikindama su šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais metais, linkiu, kad mūsų vaikai kuo greičiau grįžtų gyventi ir dirbti į savo gimtąją Lietuvą!