Šios savaitės pradžioje Švenčionių girininkijos girininkui Leonui Zabielai, švenčiančiam gražų 50 metų jubiliejų, atkeliavo Padėka iš sostinės nuo generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko už atsakingai atliekamą darbą gausinant, saugant ir puoselėjant Švenčionių krašto miškus, aktyvią veiklą išsaugojant valstybinius miškus ateities kartoms bei perteikiant savo žinias kitiems. Išreikštas dėkingumas už valstybinių miškų puoselėjimą bei gausinimą ne šiaip sau – Leono vadovaujamoje girininkijoje, kuri pagal plotą yra didžiausia Švenčionėlių miškų urėdijoje, pasodinta ir kasmet vis sodinama daugiausia miškų. L.Zabielai buvo įteikta ir Švenčionėlių miškų urėdo Padėka už ilgametį, kruopštų ir sąžiningą darbą auginant, tvarkant ir puoselėjant Švenčionėlių urėdijos miškus.

Gimęs ir augęs Švenčionių rajone, miškų apsuptame Masliškės kaime, nuo vaikystės jautęs tamprų ryšį su gamta Leonas pasirinko miškininkystės studijas tuometinėje akademijoje Kaune. Kadangi studijuoti išvyko tuomečio miškų ūkio siuntimu, tai ir sugrįžo čia dirbti. Iš pradžių dirbo meistru Švenčionių girininkijoje, po to – tapo vienu iš jauniausių girininkų. Toje pačioje girininkijoje dirba ir iki šiol. Ir žmoną iš savo krašto susirado, su kuria draugystė užsimezgė, kai Leonas buvo šeštokas, o ji –penktokė. Žmona taip pat miškininkė, dabar dirba Švenčionių girininko pavaduotoja. Zabielos užaugino tris vaikus, kurie jau kuria savarankiškus gyvenimus.

Per visą girininko darbo laikotarpį daug kas pasikeitė, ypač technika. Iš pradžių girininkijoje dirbo daug žmonių, mišką traukdavo arkliukais. Pastaruoju metu miškų technika labai patobulėjo, žmogaus rankų darbo šiek tiek sumažėjo, nors be jo miške niekaip neišsiverčiama ir dabar. Pasak girininko, buvo tokių periodų, kai beveik niekas nenorėjo dirbti medkirčiais, o pastaruoju metu net ir jaunimas renkasi šias profesijas.

Miškininkų Zabielų šeimą globalizacijos ir integracijos procesai taip pat palietė – dukra ištekėjo už prancūzo ir išvyko gyventi į užsienį. Pasak Leono, tai buvo šiek tiek neįprasta, bet žentas architektas turi gerą darbą, dukra tobulina prancūzų kalbos žinias, tad jiems net nekilo abejonių, kad rinksis gyvenimą ne Lietuvoje. Leonas džiaugėsi, kad Lietuvoje kurį laiką paviešėjęs žentas taip pat pramoko nemažai lietuviškų žodžių ir frazių, tad buitiniame lygmenyje jau gali susikalbėti su uošviais.

Na, o jauniausias Zabielų sūnus, galima sakyti, seka tėvų pėdomis, išmėginęs emigranto samdomo darbininko duonos Anglijoje, dabar studijuoja Utenos kolegijoje aplinkosaugą ir labai domisi medžiokle. „Dar didesnis medžioklės fanas negu aš“, - šypsosi Leonas Zabiela.

Miškininko darbe Leonui, sako, labiausiai patinka matyti savo darbo rezultatą – augantį mišką. Ypač džiugina, kad apleistuose pasienio su Baltarusija plotuose Švenčionių girininkijos teritorijoje įveista nemažai miškų, kurie užaugs ateities kartoms. Žinoma, be kirtimų miškininko darbas taip pat neįsivaizduojamas ir į tai Leonas žvelgia natūraliai ir ramiai: „Viskas, kas gyva, ateina į šį pasaulį ir, atėjus laikui, turi iš jo išeiti. Taip ir medžiai, sulaukę tam tikro amžiaus jie būna nukirsti, o vietoj jų sodinami nauji“. Jau minėjau, kad Švenčionių girininkijoje, kuri driekiasi į ilgį apie 50 km, naudojantis ir ES struktūrinių fondų parama, yra pasodinama daugiausia miško. Maždaug apie pusantro šimto hektarų. Šioje girininkijoje driekiasi ir 15 kilometrų valstybinės Lietuvos sienos su Baltarusija.

Na, o didelę girininko darbo dalį sudaro ir bendravimas su žmonėmis, mat girininkijos teritorijoje yra nemažai didelių kaimų, tad ir interesantų į girininkiją užsuka nemažai. Dažniausiai dėl malkų pasiteirauti, prieš Kalėdas – eglučių nusipirkti, nes čia pat rajono centras – Švenčionys. Nepyksta Leonas, kad neradę jo girininkijoje net ir poilsio dieną neretas interesantas užsuka į namus. Kiek gali, padeda. Mėgsta bendrauti su mokiniais, jaunųjų miško bičiulių būreliais, rengia jiems pažintines išvykas į gamtą, kelia inkilus (kurių pavyzdinių, beje, turi pasidaręs visoms girininkijos teritorijoje perinčių paukščių rūšims), visi kartu tvarko šiukšles, rengia medelių sodinimo talkas. Ir mokiniai šiuos užsiėmimus ir bendravimą su linksmu ir draugišku Švenčionių girininku mėgsta, nes jaunųjų miško bičiulių būreliai kasmet vis didėja. „Išėjai į mišką, ir visas nuovargis išgaruoja,- santūriai šypsosi Leonas. – Jeigu ne mobilusis telefonas, tai jokie rūpesčiai nepasivytų“. Tiesa, ilgametis miškininkas yra pastebėjęs, kad geriausiai nuovargį nuima ir dūšią išvalo pušynai ir beržynai, o ilgiau pasivaikščiojus po seną eglyną kažkoks niūrumas apima...

L.Zabiela – LMS girininkų bendrijos pirmininko pavaduotojas. Ši bendrija sprendžia įvairiausius su miškų taisyklėmis, nuostatais susijusius klausimus. Paprastai jokie juridiniai dalykai nepaleidžiami į gyvenimą kol negauna girininkų bendrijos pritarimo. Girininkų nuomonė svarbi, nes visa tai jie turi įgyvendinti praktiškai. Pastaruoju metu girininkų taryba svarstė miškų atkūrimo ir kirtimo taisyklių pakeitimus, dėl kurių įgyvendinimo turi jaustis nauda ir patiems miškams, ir urėdijoms.

Šią savaitę išklausęs daugybę nuoširdžių sveikinimų ir linkėjimų iš šeimos narių, bendradarbių, draugų, giminių ir pažįstamų Leonas sakė planuojantis kartu su visais ir jubiliejų švęsti, džiaugiasi puikiu darbu, draugišku kolektyvu, darnia šeima, šviesaus proto ir guviais tėvais. Norėtų, kad viskas taip ir būtų, kad džiugintų ošiančios pušys, akis gėrėtųsi ir besistiebiančiais sodinukais, kurie po dešimtmečio kito jau bus puikus miškelis.

Irena POŽĖLIENĖ