Mes turime 278 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:695
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24628
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90243

Pasaulio centras, kurio nėra žemėlapyje

2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis Nr. 56 (1103)

Norėčiau pradėti dėkingumo žodžiais... Esu be galo dėkinga žmonėms, kurie pažvelgė į vaikus kaip į kūrybingas asmenybes, įžvelgė juose gabumus, talentus, prasiskverbė į jų sielos gelmes, pažindami gyvenimo suvokimą... Subūrė juos skirtingų tautų, kalbų ir pažiūrų į vieną gražiausių draugystės židinių. Pasaulio centras buvo ten, kur žibančios vaikų akys ir širdys prabilo mums, suaugusiems, apie svajones, džiaugsmą, liūdesį, meilę...

Goran Odbratt sugebėjo atrasti nuostabų būdą, kaip vaikams yra lengviausia pastebėti ir kūrybingai išreikšti savo mintis. O būtent – turint rankose fotoaparatą. Bendravimas, pagrįstas pasitikėjimu ir laisve, pasiekė maksimaliai aukštą rezultatą: vaikų aktyvumu stebėjosi visi suaugusieji, darbuotojai, mokytojai.

O prasidėjo viskas kaip visada... Teko įdėti nemažai pastangų besistengiant organizuoti pirmą susitikimą: teko įrodinėti, nemažai papasakoti apie seminaro eigą, tikslus bei, svarbiausia, apie seminaro organizatorius. Visgi pavyko. Toliau viskas vystėsi pramuštgalvių bėgimo greičiu: viena grupė keitė kitą, dalijosi įspūdžiais, spausdino nuotraukas, aptarinėjo, dalijosi nuomonėmis – viskas nuostabios vertėjos Aistės dėka. Svarbiausia, jog vaikai jautėsi laisvai, išklausydavo Gorano ir Larso patarimus, o Aistė švelniu profesionalės vertėjos balsu tiesiog užburdavo. Vyravo pasitikėjimu, nuoširdumu ir begaline nenuilstama energija pagrįsta darbinė aplinka. Nuotraukų gausybė pranoko lūkesčius – kiekvienas padarydavo nuo 100 iki 200 per dieną! Tai bent padirbėjo vaikučiai!...

Esu nepaprastai nustebinta projekto eigos ir rezultatų, o būtent, vaikų meniško požiūrio, stebiuosi jų atradimais. Vargu, ar mes, suaugusieji, sugebėtume įžvelgti taip tiksliai ir drąsiai tai, ką pamatė ir pastebėjo vaikai... O ypač - savo baimes, laimę, mylimą vietą, žvilgsnį, gyvūnų gyvenimo kasdienybę... Ar mes susimąstome, apie ką galėtų papasakoti apdulkėję batai? Verkianti nesuremontuota siena? Drąsus šokis? Šėlsmas, šokinėjant nuo aukštos tvoros su akrobatikos elementais? Atstumto, atskirto, nepripažinto vaiko akių kalba, šypsena? Laimingas, džiugesiu trykštantis, auksinių rudeninių lapų lietutis? Svajonių užrašas ant sienos: be namų negerai? Ar globos namai tapo jaukiu vaikystės židiniu? Jie visa tai pastebėjo... užfiksavo... įamžino... Projekto veikla paskatino vaikus pažvelgti į save, į savo išgyvenimus, vidinį emocijų pasaulį, pastebėjimus. Jie skubėjo, norėjo padaryti kuo greičiau, bet jie neskubėjo gyventi – jie pagaudavo tą nuostabią akimirką ir parodydavo mums. Neįtikėtina! Platus požiūris, įžvalga, talentingai parinktas fotografavimo kampas, rakursas, atstumas, grožio suvokimas, pozavimas. Vaikai suvokė, jog fotoaparatas yra tik TARPININKAS tarp jų ir supančio pasaulio, kad jo dėka galima daug apie ką pasakyti ir užsiminti mums, suaugusiems.

Ir štai mes esame Švedijoje. Ramūnas, Svetlana, Ina ir aš. Esame sujaudinti Stokholmo draugiškumo, grožio ir kupini kūrybinių jausmų. Nekantraujame taip ilgai laukto susitikimo su DRAUGAIS iš Rusijos, Švedijos. Norime pamatyti parodą. Norime pamatyti kitų tautų žmonių akis, stebinčias mus, mūsų darbą, mūsų gyvenimus. Norime tikėti, jog jie supras tai, ką norėjo pasakyti mūsų vaikai.

Išgyvenom be galo jaudinančias akimirkas – seminaro metu, kai teko kalbėt iš scenos, reprezentuoti savo šalies vaikų globos namus, kai žinai, kad į tave nukreiptas būtent VAIKŲ dėmesys ir jie stebi ir tikisi, kad pasirodymas pavyks, kad grupės vadovė valdys savo viešosios kalbos jauduliuką ir pasakys gražius, šiltus padėkos žodžius. Štai kas yra motyvacija. Štai kada susidėlioja visi taškai ant „i“ – įdėtos pastangos, širdies balsas, padėka – tai daro mus laimingus ir motyvuoja.

Paroda – vertas nuveikto darbo pasiekimas. Sėdame į lėktuvą. Stokholmas-Ryga-Vilnius. Už mūsų lieka nematomas draugystės tiltas, spalvota vaivorykštė: Švedija-Rusija-Lietuva. Prieš mus – naujai atrastų supratimų, suvokimų, praplėsto mąstymo erdvė, perspektyva. Mes esame tokie skirtingi ir tokie vienodi. Grįžtame namo jausdami vidinį pasitenkinimą. Ir nesvarbu, kur tas pasaulio centras žemėlapyje. Jis mūsų širdyse. Ir ten, kur jautiesi laimingas. Ten ir namai...

Olga IVANAUSKIENĖ