Mes turime 223 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5362
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31343
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130596
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Kai 13 – laimingas skaičius

2014 m. sausio 15 d. trečiadienis Nr. 4 (1342)

Jau nuo seno įsivyravusi nuomonė, kad biliardas – elitinis, daugiausia didmiesčiuose kultivuojamas žaidimas, bet, pasirodo, būna ir išimčių. Prieš ketvertą metų pirmą kartą rašiau apie Sariuose gyvenančio Artūro Martinkėno pirmuosius dalyvavimus Lietuvoje rengiamuose biliardo turnyruose ir ten iškovotas pirmąsias pergales. Ir štai aš vėl Sariuose.

Laiptais lipame į Artūro įrengtą biliardinę. Jau iš pirmo žvilgsnio ir čia matyti pokyčiai, iš kurių svarbiausias – didžiulis biliardo stalas.

- Čia kaip tik toks, prie kokių žaidžiama varžybų metu turnyruose ir Lietuvos čempionatuose, - pamatęs mano nustebimą sako Artūras Martinkėnas. Antras dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, puikūs prizai ir taurės, kaip vėliau paaiškėjo, didžioji dalis jų laimėta 2013 metais.

- Man asmeniškai praėję 2013-ieji buvo geri, - rodydamas į trofėjus sako Artūras, o kai paklausiau jo, kada gi pradėjo žavėtis biliardu, jis kiek pagalvojęs atsakė: - Ko gero, nuo vaikystės. Kaip dabar madinga sakyti, „kablį biliardui pagavau“ vaikystėje, kai dar gyvenome Prienų kaime. Ten biliardo stalas buvo statybininkų namelyje, o kai žiemą jų nebūdavo, tai mes, vaikai, ten žaisdavome. Nors buvo šalta, bet azartas ir noras buvo didesni nei šaltis. Nuo tada, kur tik biliardo stalą pamatydavau, tuoj kildavo noras pavarinėti rutulius, o kai tik atsirado galimybė, Sariuose įsirengiau savo biliardinę. Žinoma, tas įsikūrimo procesas truko ilgokai, bet galų gale viskas buvo baigta, o dabar ir didelį stalą įsigijau. Turnyruose pradėjau dalyvauti 2009-ųjų gruodžio mėnesį, taigi praėjo jau ketveri metai, o 2013 m. man, ko gero, kaip jau minėjau, buvo patys sėkmingiausi.

- Ar prisimeni jaudulį, su kuriuo žaidei pirmame turnyre?

- Žinoma, prisimenu, bet tas jaudulys yra ir dabar. Tai natūralu, bet prieš turnyrus jau miegu ramiau, nes per tuos 4 metus, kai dalyvauju turnyruose, jau susipažinau su beveik visais biliardo turnyruose ir čempionatuose dalyvaujančiais žaidėjais, o rimtai žaidžiančių biliardą nėra daug.

- Kokį biliardą žaidžiate turnyruose?

- Žaidžiame ant rusiško biliardo stalo taip vadinama piramide. Yra trys žaidimo variacijos: laisvoji, dinaminė ir kombinuota. Man skirtumo nėra, kuria žaisti. Kai sekasi tai sekasi, o kai nesisekai tai nesiseka. Mes čia su pagrindiniu savo žaidimų partneriu Anatolijumi žaidžiame visas. Treniruojamės porą kartų per savaitę, o prieš turnyrą ateinu ir vienas pamiklinti ne tik rankos, bet ir mąstymo. Vien su technika toli nenuvažiuosi. Reikia ne tik mušti mokėti, bet ir skaičiuoti.

- Artūrai, gal prisiminkim 2013 metus ir turnyrus, kuriuose teko dalyvauti.

- Praėję 2013 man buvo sėkmingi. Praktiškai išėjau į Lietuvos profesionalų lygą, o tą profesionalų žaidimo lygį nėra taip lengva pasiekti. Techninį žaidimo lygį pasiekti galima greičiau, bet dar tavo mąstymas, žaidimo analizė ir priimamų sprendimų sparta turi pasiekti reikiamą lygį. Įtampos lygis aukštas ir tai gerokai slegia. Juolab, kad dabar jau ir į mane žiūri kitaip nei iš pradžių. Pradžioj ne vieną kartą stipresnius žaidėjus pavykdavo aplošti tik dėl to, kad jie manęs neįvertindavo. Biliarde, kaip ir kiekviename žaidime per didelis pasitikėjimas dažnai baigiasi pralaimėjimu. Tą ir aš pats esu patyręs savo kailiu. Visada privalai įvertinti varžovą, nes kai per daug atsipalaiduoji, imi prarasti pozicijas, o po to pasimeti, ir rezultatai būna liūdni. 2013 metais žaidžiau nemažai turnyrų. Gaila, bet neturiu galimybių dalyvauti visuose Lietuvos biliardo federacijos reitinginiuose turnyruose, nes pusė turnyrų vyksta Klaipėdoje. O viename Lietuvos čempionate užėmiau 5 vietą, o kitame – 3. Tai kol kas aukščiausia mano Lietuvos čempionatuose iškovota vieta, bet intrigos netrūko ir kituose turnyruose. Štai dėl šio didžiojo prizo, dėl kurio kovojome keturiais etapais, teko pavargti. Prizą įsteigė viena biliardinė. Kiekviename etape buvo žaidžiama kita piramidė ir skaičiuojami reitingo taškai. Kalbant apie šią pergalę galima būtų pritaikyti posakį: „Išlipau sausas iš balos“, nes po trijų etapų pirmavau ir ketvirtame mane galėjo aplenkti tik vienas varžovas. Pergalei turnyro ketvirtame etape užteko užimti ketvirtą vietą, viskas klostėsi gerai, kol žaisdamas dėl patekimo į ketvertuką nesukomplikavau padėties: žaidėme iki 3 pergalių, pirmavau 2:0, ir trečioje partijoje pirmavau 7:1, tereikėjo įmušti vieną rutulį, kaip tik turėjau teisę smūgiuoti, padėtis buvo gera, bet, per anksti patikėjęs pergale, smūgiavau per stipriai, varžovas įmušė kelis rutulius ir laimėjo partiją, o po to ir kitą pralošiau panašiomis aplinkybėmis, tad rezultatas tapo 2:2. Laimei, lemiamoje partijoje varžovas pradėjo daryti klaidų, ir aš vargais negalais laimėjau susitikimą 3:2 bei patekau į ketvertuką, taip pat užsitikrinau pirmą vietą turnyre. Po to laimėjau pusfinalio susitikimą, o finale susitikau su vienu stipriausių žaidėjų Lietuvoje. Iš pradžių jam sekėsi puikiai. Iki 4 pergalių pirmavo 3:1, bet kai pradėjau žaisti atsipalaidavęs, Fortūna atsisuko į mane, ir aš laimėjau ir finalą, ir turnyrą, bet išmokau gerą pamoką – negali per anksti patikėti pergale, privalai žaisti susikaupęs, bet klysti žmogiška, o klaidų daro net ir aukščiausio lygio profesionalai. Pernai buvo ir daugiau gražių pergalių, bet tas turnyras paliko didžiausią įspūdį, - apie 2013 m. turnyrus pasakoja Artūras Martinkėnas, kurį džiugina ir besiplečiantis biliardo žaidėjų ratas Švenčionių rajone. Jau ir pas jį retkarčiais pažaisti susirenka daugiau žaidėjų, kurie gali ir pasimokyti iš turnyrų patirtį turinčio Artūro.

O baigdamas norėčiau Artūrui Martinkėnui palinkėti sėkmės 2014 metais ir pasidžiaugti tuo, kad ir gana retos sporto šakos kultivuojamos ne tik didmiesčiuose, bet ir Švenčionių rajone.

Algis JAKŠTAS