Mes turime 280 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1879
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4813
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:85283

Už ką Čarlzas Darvinas buvo dėkingas Emai? 1809 -1882

2014 m. sausio 29 d. trečiadienis Nr. 8 (1346)

,,Žmogus, drįstantis iššvaistyti vieną valandą, nežino gyvenimo vertės“.

Č. Darvinas

 

Maždaug 220 km nuo Londono, Severno upės krante yra senas Anglijos miestas Šrusberis. Beveik jo priemiestyje, ant stataus upės kranto daktaras Robertas Darvinas 1800 m. pastatė didelį mūrinį namą. Šiame name 1809 m. vasario 12 d. (tą pačią dieną kaip ir Abraomas Linkolnas) gimė penktasis jo vaikas, būsimasis didysis gamtininkas Čarlzas Darvinas. Namą supo dekoratyvinių bei vaisinių medžių sodas. Prie namo buvo prigludęs didelis šiltnamis, kuriame augo vietiniai ir egzotiniai augalai. Čarlzo tėvas buvo gydytojas, o senelis - žymus gamtininkas ir gydytojas, parašęs knygą eiliuota forma ,,Gamtos šventovė“, kuri buvo išleista 1803 m. Šioje knygoje yra minčių ir užuominų apie natūralią atranką, kovą už būvį, gyvūnų ir augalų evoliuciją, naujų rūšių atsiradimą.

Dar gyvas būdamas Darvinas patyrė ir atvirai jam reiškiamą pagarbą, didelį susižavėjimą jo darbais, ir piktus išpuolius, pavydo sukeltų aistrų pilamas pamazgas. Bet įgimtas kuklumas apsaugojo jį nuo išpuikimo. Jis visada save laikė vidutinių gabumų žmogumi, o kritikų niekinamas, guodėsi žodžiais: „Dirbau taip atkakliai ir taip stropiai, kaip tik galėjau, ir joks žmogus nebūtų įstengęs daugiau“.

 

Čarlzas ir Ema

Ieškodamas moters, kurią galėtų vesti, Čarlzas patyrė asmeninio atradimo džiaugsmą, kai savo dėdės bibliotekoje susėdo prie židinio maloniai pasišnekučiuoti su pussesere Ema Vedžvud. Anuomet Anglijoje pirmos eilės giminaičių vedybos buvo įprasta, ir visi manė, kad Čarlzas ir Ema – gera partija. Jų laimei, buvo tik vienas keblumas, Ema buvo religinga. Krikščionių tikėjimas jai buvo labai svarbus. Kai Čarlzas pasipasakojo jai apie savo racionalias idėjas, jinai išsigando. Emos manymu, į amžinybę juodu eisiantys skirtingais keliais – ji į dangų, o Čarlzas į pragarą. Darvinas labai daug galvojo apie vedybas. Jis net rimtai studijavo argumentus ,,už“ ir ,,prieš“. Jis labai aiškiai jautė negalintis švaistyti laiko. Jis rašė: ,,Žmogus, drįstantis iššvaistyti vieną valandą, nežino gyvenimo vertės“. Studijuodamas universitete, Čarlzas skaitė teologiją ne tik iš reikalo, bet ir savo malonumui. Ypač jis mėgo Viljamo Palėjaus raštus. Palėjus rašė apie gamtos mokslą, apie Dievo buvimo įrodymus ir liudijimus. Darvinui Palėjaus argumentai atrodė sklandūs ir logiški. Jis neabejojo jo prielaidomis apie Dievo vaidmenį kūrimo procese.

Vis dėlto kelionės aplink pasaulį metu reguliariai dalyvaudavo pamaldose. Kai kurie įgulos nariai šaipėsi iš jo didelio religingumo. Po kelionės Darviną pradėjo kamuoti abejonės dėl Dievo vaidmens kūrimo procese. Kaip gali krikščionybė būti vienintelė tikra teisinga religija? Jis nesiėmė visiškai paneigti nei Dievo, nei krikščionybės. Jis žinojo, kad tos abejonės kliudys jam susirasti žmoną. Dauguma moterų buvo religingos ir norėjo, kad jų vyrai būtų tokie patys.

Čarlzas viską prisipažino tėvui ir paprašė patarimo. Jis gerai suprato sūnų, tačiau labai griežtai jam patarė: ,,Kai rasi moterį, kurią norėsi vesti, nieko jai nesakyk!“ Tėvas paskatino sūnų ryžtis. Jis manė, kad vedęs Čarlzas bus laimingas. Dar jis jam pasakė, kad vaikai gimsta tuo sveikesni, kuo jaunesni jų tėvai, o Čarlzui jau greitai trisdešimt. Galų gale pasipiršus ir gavus teigiamą atsakymą Čarlzui neapsakomai palengvėjo. Jo žmona, kaip vylėsi, sėdės šalia jo ant sofos, rūpinsis juo, bus jam tvirta atspara.

Juodu pasiryžo susituokti, nors visiškai nesutarė dėl vieno svarbaus dalyko – dėl religijos. Čarlzas, nepaklausė tėvo patarimo – nenuslėpė savo religinių abejonių. Ema džiaugėsi, kad jis pasipasakojo apie savo abejones. Jo atvirumas jai teikė vilčių dėl jų bendros ateities. Ji rašė jam: „Iš visos širdies dėkoju tau už atvirumą, šiurpu net pagalvoti, kad slėptum savo mintis bijodamas mane įskaudinti“. Ema žinojo, kad Čarlzas – geras, padorus ir garbingas žmogus. Jis buvo mylintis ir švelnus savo namiškiams ir gyvūnams, karštas vergijos priešininkas. Ema žinojo, kad Čarlzas viską apgalvoja ir grumiasi su savo abejonėmis dėl religijos. Ji mylėjo Čarlzą ir jautė, kaip prie jo prisiriša. Bet kaip ji galėjo atiduoti visą save, trokšti, kad jie visiškai priklausytų vienas kitam sujungti meilės, jei negalėjo tvirtai tikėti būsianti drauge su juo rojuje. Ji paprašė Čarlzą patikėti Jėzaus meile ir perskaityti Jėzaus atsisveikinimo kalbą su mokiniais. Čarlzas jos prašymą išpildė. Tačiau jo parašytas laiškas yra dingęs. Tai ką jis atsakė? Kaip ją nuramino? Jis turėjo nemažai draugų, kurie buvo nuoširdžiai religingi. Pavyzdžiui, jo senasis bičiulis profesorius Henslou. Čarlzas ir pats neatsižadėjo Dievo iš esmės. Jis ne kartą prisiminė epizodus iš kelionės, kai stovėjo Brazilijos atogrąžų miške. Aplinkos grožis sujaudino jį ir paskatino mąstyti apie aukštesniąją jėgą. Jis rašė, kad „Neįmanoma tiksliai paaiškinti aukštesniųjų jausmų – nuostabos, susižavėjimo ir pasišventimo – kurie užvaldo ir kilnina protą“.

1839 m. sausio mėn. prieš pat vestuves Čarlzas buvo išrinktas Karališkosios mokslo draugijos nariu. Tai buvo labai svarbi jo karjeros gairė, tačiau laiške Emai jis apie tai net neužsiminė. Užuot pranešęs naujieną, pasisakė dvi dienas ir dvi naktis kamavęsis nuo stipraus galvos skausmo. Galiausiai sausio 29-ąją, antradienį, Čarlzas su žiedu ir Ema, vilkinčia žalia šilko suknele, įžengė į Majero bažnyčią. Emai buvo trisdešimt metų, Čarlzui trisdešimt turėjo sukakti po poros savaičių. Pamaldos buvo trumpos, dalyvavo tik keli artimiausi giminaičiai.

Kelias pirmąsias bendro gyvenimo dienas jiedu daugiausia buvo namie, nes lauke snigo. Jie įvedė savo namuose bendro skaitymo tradiciją – Ema skaitydavo Čarlzui, kol tas ilsėdavosi po savo darbų. Jis mėgo romanus su laiminga pabaiga. Emos tėvas jiems dovanojo gražų raudonmedžio rojalį. Ema Čarlzui kiekvieną vakarą grodavo, nors jis niekaip neįsimindavo melodijos ir greičiausiai neturėjo muzikinės klausos, bet labai mėgo klausytis jos skambinimo. Nei vienas, nei kitas nepageidavo povestuvinės kelionės. Ema net privertė Čarlzą vaikščioti kartu su ja į bažnyčią.

Ema tapo nėščia. Abu jie laukė vaiko ir džiaugėsi. Bet tais laikais nėštumas buvo pavojingas reikalas. Maždaug viena iš 200 moterų mirdavo gimdydama. Emai nėštumas ir gimdymas buvo didelė rizika, bet Čarlzo sveikata vis blogėjo, ir jie nežinojo, kas jam yra. O jei Ema neišgyventų šio nėštumo ir gimdymo? Arba jei Čarlzas netrukus mirtų? Ar juodu vėl susitiktų danguje? Klausimas apie pomirtinį gyvenimą Emai vėl nedavė ramybės. Fiziškai Čarlzas nesijautė gerai. Jį kamavo sutrikęs skrandis, nuovargis, o kartais nervingumas su galvos skausmais. Ir Ema nuo paauglystės laikų kęsdavo galvos skausmus. Savo dienoraštyje ji nuolat rašėsi pastabas apie jo ir savo negalavimus.

1839 m. vasara buvo kupina neramaus laukimo. Ema ir Čarlzas laukė savo pirmagimio, Čarlzas reakcijos į savo pirmąją knygą. Abu dažnai jautėsi išsekę, nors buvo artimi, laimingi ir atsidavę vienas kitam. Paskutinę gruodžio savaitę Ema buvo pasiruošusi gimdymui. Iki jo likus kelioms dienoms, Čarlzas vėl susirgo – stiprūs galvos skausmai, sutriko skrandžio veikla. Jį gąsdino gimdymas. Jis bijojo Emos kančių – nebūtų galėjęs rimčiau padėti, o ir anestezijos tada niekas nenaudojo. Jis rašė savo pusbroliui Viljamui Foksui: „Koks siaubingas dalykas tas gimdymas, jis išvargino mane kone tiek pat, kiek Emą“. Gruodžio mėn. dieną gimė Viljamas Erazmas Darvinas. Ema ir naujagimis išgyveno. Čarlzas taip pat. Regis, vaikas paveldėjo tėvo nosį. Iš karto po kūdikio gimimo jis pradėjo naują užrašų knygutę. Į savo pirmagimį jis pažiūrėjo ir kaip į tyrimų objektą. Stebėjo jį kaip jis verkia, kaip kaupiasi ašaros. Kai kūdikiui buvo keturi mėnesiai, tėvas mokslo interesų vardan mėgino jį išgąsdinti.

Tačiau Čarlzui mokslas neužgožė viso kito: jis kūdikį labai mylėjo, jį maudė, bučiavo ir glamonėjo, nešiodavo verkiantį. Jis negalėdavo žiūrėti į verkiantį vaiką. Jis tuo pat metu buvo ir genialus mokslininkas, ir rūpestingas mylintis tėvas. Ir žmogaus vaikas, ir bet kuris gyvūnas puikiai tiko jo teorijai apie rūšių kilmę. Jis rašė į užrašų knygelę: „Vaikas verkia. Raukosi, patempia lūpą, šypsosi, viską daro instinktyviai, kaip buliukas“. Kaip ką tik gimęs veršelis muisto galvą, taip kūdikis praneša apie savo poreikius, raukydamas kaktą, verkdamas, būdamas neramus. Tų dalykų neišmokstama, jie yra įgimti: „Vaikas daro grimasas, niekada nematęs kitų vaikų taip darant“, - rašė Darvinas. Jis aprašė visus savo stebėjimus ir po daugelio metų išleido knygą „Žmogaus ir gyvūnų emocijų raiška“.

Antrasis judviejų vaikas gimė 1841 metų kovo mėn. Tai buvo mergaitė Anė Elizabeta. Anė atvėrė tėvui gausių ir neišsenkančių galimybių tolesniam moksliniam tyrinėjimui. Ji tapo rimta brolio varžove dėl tėvo meilės. Nuo pat pradžių ji buvo linksmas džiugus kūdikis, jai labai patiko būti nešiojamai, apkabinamai, bučiuojamai. Čarlzas ją tiesiog dievino, visuomet domėjosi, ar pirmos eilės giminaičių santuokos būna liguisti vaikai. Jo tėvas patvirtino, kad rūpintasi ne veltui. Rugsėjo mėn. gimė Merė Eleonora. Tačiau naujagimė buvo silpnutė ir liguista. Tepagyvenusi kelias savaites mergaitė mirė. Čarlzą tai pribloškė – jam labai mažai buvo tekę susidurti su mirtimi. Jo motina mirė, kai jam buvo aštuoneri, beveik neprisiminė nei jos, nei liūdnojo įvykio. Ema rašė brolienei: „Mūsų sielvartas yra niekis, palyginus koks galėjo būti, jei ji būtų ilgiau gyvenusi ir daug kentėjusi“. Tiek Ema, tiek Čarlzas išgyveno vaikelio netektį, bet abu rado paguodą kasdieniuose darbuose.

Savo kabinetą naujame name įsirengė taip, kaip norėjo, su medinėmis lentynomis nišoje. Tose lentynose jis laikė savo užrašus, užrašų knygutes ir puslapius, išplėštus iš knygų. Mat jis ne visada saugodavo visą knygą, apsiribodavo jį sudominusiais puslapiais. Jis sėdėdavo ant kėdės aukšta atkalte, ją buvo sumontavęs ant geležinio rėmo su ratukais, kad galėtų judėti po kambarį. Rašydavo ant kelių pasidėjęs lentą. Kadangi jam dažnai prireikdavo į tualetą, įsirengė jį kambario kampe ir pridengė užuolaida. Už jos – naktipuodis, dubenys, vanduo ir rankšluosčiai.

 

Mintys tik apie rūšių atsiradimo knygą

Atėjo vasara. Ema vėl pasijuto nėščia. Čarlzui nedavė ramybės knyga apie rūšių atsiradimą. Jis jokiu būdu nenorėjo nužudyti Dievo. Jis tęsė stebėjimus, toliau kaupė faktus. Kai Čarlzui kildavo įvairiausių klausimų, jis kreipdavosi pagalbos į to ar kito dalyko žinovus. Jis kalbino geologus, paleontologus ir ornitologus, sodininkus, ūkininkus, selekcininkus ir net savo kirpėją. Vienoje knygelėje jis rašė: „Mano kirpėjas sako, kad plaukų stiprumas neatskiriamas nuo spalvos. Juodi plaukai stipresni“. Jis svarstė, ar stiprumą lemia paveldėjimas, ar odos spalva. Ar tamsi oda apsaugo nuo maliarijos? Stebėdamas kurią nors gyvą būtybę, jis stengėsi suprasti, kaip susidarė viena ar kita rūšis.

Kita mintis jį kankino. Kas bus, jeigu jis mirs, nespėjęs tinkamai parengti knygos. O apie mirtį galvoti jis turėjo priežasčių – juk taip seniai negaluoja, gydytojai neįstengia paaiškinti, kas jam yra. Gal pasigavo ligą kelionėje? Gal tai mirtina liga? Jis nežinojo, ar tie skrandžio sutrikimai ir širdies negalavimai yra labai pavojingi. O gal jo gyvybė gali nutrūkti bet kurią akimirką? O kaip tada bus su būsima knyga, jeigu jis mirtų? Kam patikėti knygos spausdinimą?

 

Pasitikėjimą Ema išreiškė pavesdamas jai išpildyti paskutinį prašymą

Jis pasirinko asmenį, kuriuo tikėjo labiausiai iš visų žmonių ir kuris tikrai išpildys jo lūkesčius. 1844 metų liepos 5 d. jis parašė: „Mano Brangioji Ema. Aš ką tik užbaigiau apybraižą apie rūšių teoriją. Jei, kaip tikiuosi, mano teorija teisinga ir ją pripažins nors vienas rimtas žinovas, ji bus reikšmingas žingsnis mokslo istorijoje. Todėl rašau šitai, kaip mano iškilmingą ir paskutinį prašymą mano staigios mirties atveju kad skirtum 400 svarų jai išspausdinti ir vėliau pasirūpintum arba pati, arba per Henslį ją išplatinti...“

 

Anonimas aplenkė Darviną

Tačiau 1844 metų spalį pasirodė knyga „Gamtiškosios pasaulio sukūrimo istorijos požymiai“. Ji buvo anoniminė. Nežinomas autorius įrodinėjo, kad rūšys formavosi nenutrūkstamai. Jis pasinaudojo keliais pavyzdžiais ir daugeliu tų pačių argumentų, kaip ir Čarlzas Darvinas. Įrodinėjimui buvo pasitelktos fosilijos, embrionų vystymasis, skirtingų rūšių anatomijos ir net elgesio panašumai – visai kaip Čarlzo darbe. Labiausiai Darviną nuliūdino nepaprastai karšta publikos reakcija į knygą – tiek teigiama, tiek neigiama. Ši knyga susilaukė didelio susidomėjimo. Jau pirmaisiais metais pasirodė trys papildomi leidimai, ją žaibiškai išleido Amerikoje.

 

Šešis savo vaikus stebėjo mokslo tikslais

1845 metų liepą gimė Džordžas Darvinas. Dabar Dauno name buvo jau keturi vaikai.

Darvinas toliau negalavo. Jį pradėjo kamuoti keturi furunkulai ir patinimai, dėl vieno iš jų beveik negalėjo valdyti dešinės rankos. Sustojo visiškai darbas, galutinai subjuro nuotaika. 1847 metų liepą gimė duktė Elizabeta. Dar kitų metų rugpjūtį šeima pasipildė šeštuoju vaiku – gimė Francis. Bet Čarlzas nesiliovė stebėti savo atžalų moksliniais tikslais. Jis paprašė vieną iš berniukų rėkti taip garsiai kiek tik išgali. Čarlzas toliau vertė sūnų spiegti, ir tas kiekvieną kartą užsimerkdavo. Tada jis paklausė berniuko, kodėl taip daro. Tas atsakė nė nežinojęs, kad užsimerkia. Čarlzas priskyrė tai instinktui.

 

Tėvo netektis – smūgis Čarlzui

1848 metų lapkritį Čarlzas gavo žinią, kad jo tėvas guli mirties patale. Čarlzas pats buvo ligotas ir negalėjo leistis į kelionę. Be to, buvo labai prislėgtas, tiesiog nepajėgė susiimti. Čarlzas žinojo, kaip ilgėsis tėvo – žmogaus, iš kurio visą gyvenimą gaudavo patarimų ir jų paisydavo. Jis visada kalbėdavo apie tėvą tik su pagarba ir pasigėrėjimu, laikė tėvą išmintingiausiu iš visų jo pažįstamų žmonių. Tėvas jį daugelį metų rėmė tiek finansiškai, tiek dvasiškai. Tėvas mirė, o Čarlzas pasirodė tik po laidotuvių.

 

Sėkmingas gydymas šaltu vandeniu

Po tėvo mirties Čarlzas dar stipriau sunegalavo. Jo negalavimai tapo tokie rimti ir dažni, jog kartais pajėgdavo rimtai dirbti ne daugiau dvidešimt minučių, o tada vėl prasidėdavo kokie nors skausmai ir nepatogumai. 1849 m. visa šeimyna išvyko į gydyklas, kur jis pradėjo gydytis šaltu vandeniu. Jį daugiausia sudarė ligonio nardinimas į šaltą vandenį, šaltas dušas ir vonios. Be to, ligonį susupdavo į šlapias paklodes. Slaugės trynė ir masažavo. Buvo prirašytos ir garų vonios. Pagaliau jis pasijuto, kad gydymas vandeniu jam padeda. Liga pradeda trauktis. Gydymas apėmė ne tik vandens procedūras, bet ir paprastą maistą bei šaltinio vandenį. Čia svarbiausia buvo grynas oras, tyras vanduo, sveikas maistas. Jam buvo liepta atsisakyti uostomojo tabako, kuris buvo tapęs „didžiausia paguoda gyvenime“. Po kelių savaičių mokslininkui praėjo ligos priepuoliai, sugrįžo jėgos, savijauta taip pagerėjo, kad grįžęs namo ir toliau laikėsi gydomojo režimo reikalavimų ir net įsirengė kieme šaltą dušą.

 

Ema visada šalia

Daugybę naktų Ema praleido sėdėdama šalia jo, apkabindama, guosdama, slaugydama, nes jis kentėjo nuo nemigos, smarkaus širdies plakimo ir kone nuolat sutrikusio virškinimo. O kaip tada bus su būsima knyga? Darvinas su žmona atsisakė bendravimo su visuomene ir kelionių. Visa šeima turėjo laikytis nustatyto gyvenimo ritmo. Bet koks nukrypimas nuo įprastos dienos eigos su dviem pasivaikščiojimais, specialiai jam nutiestu keliu, Darviną sutrikdydavo. Mažiausias susijaudinimas sukeldavo galvos ar skrandžio skausmus, silpnumo priepuolius. Darvinas negalėjo dirbti ilgiau nei 4 valandas per dieną, ir tai tik žmonai akylai prižiūrint ir saugant nuo visokių trukdymų.

 

Liūdino dukrytės Anės liga

Nuo pat kūdikystės Anė buvo šeimos numylėtinė. Ji buvo džiugus, laimingas vaikas, linksmo veiduko, visada besišypsanti. Suaugusieji ją mylėjo, nes buvo atvira, sąžininga. Anė lengvai perprasdavo kitus žmones. Ji buvo panaši ir į savo motiną, ir savo tėvą. Ji buvo muzikali kaip jos mama, bet Čarlzas priskyrė sau jos polinkį į tvarką. Čarlzas stebėjo, kaip tvarkingai Anė susidėlioja plunksnas, pieštukus ir raktus. Paaugusi ji labai mėgo skaityti, kaip ir abudu tėvai. Be to, ji buvo gabi šokėja ir gera artistė, mėgo puoštis ir gražintis. Anė dažnai užsirangydavo tėvui ant kelių arba stovėdavo už nugaros ir tvarkydavo jam plaukus, kad būtų gražūs ir tvarkingi. Vakarais ji verkdavo, kol užmigdavo. Buvo aišku, kad ji nėra sveika. Prieš metus Anė persirgo skarlatina. Tėvai suprato, kad po skarlatinos ji nebebus tokia, kaip anksčiau. Čarlzui sunku buvo susikaupti darbui matant Anę tokią apatišką ir silpną. Ema keletą kartų vežė Anę į Londoną pas daktarą. Deja, iš to naudos buvo mažai. Netrukus prie Anės apatijos prisidėjo ir bjaurus kosulys. Patarus daktarui Guliui, kuris gydė jos tėvą, Anę kiekvieną rytą susupdavo į šlapią paklodę ir penkias minutes uoliai trindavo – taip buvo stengiamai stimuliuoti jos nervų sistemą ir kraujotaką. Paskui trindavo šaltu šlapiu rankšluosčiu išilgai stuburo. Buvo tikimasi, kad nuo to jai prašviesės galva ir dings apatija.

 

Antibiotikai dar nebuvo išrasti...

Tuo metu Čarlzas nesiliovė mąstyti apie religiją ir tikėjimą. Jis palaikė draugiškus santykius su vikaru ir metams bėgant artimai susidraugavo su daugeliu kitų bažnyčios tarnų. Kartais jis likęs namuose skaitydavo kurią nors iš savo knygų apie teologiją.

Kovo 2 dieną Anei sukako 10 metų. Ema jai padovanojo knygą. Mergaitė jautėsi neblogai. Tačiau atokvėpis truko neilgai. Po poros savaičių šeimą užklupo gripas. Vargšei Anei to buvo per daug. Ūmai reikalai pakrypo į bloga. Anė pradėjo vemti, pakilo kūno temperatūra. Per savaitę ji visai nusilpo. Nenorėdamas pripažinti savo bejėgiškumo, daktaras Gulis užtikrino, kad Anė pamažu taisosi. Visgi Gulis greitai apsigalvojo. Apžiūrėjęs Anę, jis jau neabejojo, jog mergaitė miršta. Baisiąją žinią laiškanešys atnešė į Dauną. Perskaitę daktaro laišką, Čarlzas su Ema nusprendė, jog Čarlzas turi važiuoti nedelsdamas nė minutės. Ema ruošėsi būsimam gimdymui. Paprašė gauti jai chloroformo. Kai kitą popietę Čarlzas pasirodė Molverno viešbutyje, jam tyliai papasakojo, kokie blogi reikalai. Čarlzas krito ant sofos ir įsikniaubęs veidu suėmė rankomis galvą. Daktaras nustatė Anei tulžies pūslės uždegimą – ji ne tik karščiavo, bet negalėjo valgyti, vėmė tulžimi. Čarlzas suprato, kad Anei gresia mirtinas pavojus. Išgelbėti nuo mirties Anę gali tik stebuklas. Be galo susikrimtusį tėvą išvedė į kitą kambarį. Dabar jis galėjo išsiverkti vienas. Tuomet nebuvo jokių priemonių nuo bakterinės infekcijos. Antibiotikai nebuvo išrasti. Čarlzas Emai rašė laiškus kasdien, netgi du kart per dieną, o ji atsakinėjo nė kiek nedelsdama. Kai kuriomis valandomis Čarlzas rašė kas valandą. Jam tai buvo didžiausias palengvėjimas, nes jis rašydamas galėjo išsiverkti.

Anė tai atgaudavo, tai vėl prarasdavo sąmonę, dažnai kliedėjo. Net ir tokios būklės ji išliko mandagi. „Nesu matęs nieko graudesnio už jos kantrybę ir dėkingumą, - rašė Čarlzas Emai. – Kai padaviau jai vandens atsigerti, pasakė: „Labai tau ačiū“. Vargšas brangusis vaikelis“. Dienai baigiantis Anės pulsas nusilpo. Ji neteko sąmonės. Kitos dienos vidurdienį, Čarlzui budint prie Anės ji paskutinį kartą iškvėpė. Draskomas fizinių ir emocinių kančių, Čarlzas sukniubo ant jos lovos.

 

Dukrelės netektį išgyveno apsikabinę

Laiškanešys atnešė žinią. Ema skaitė: „Šiandien dvyliktą valandą ji labai ramiai, labai švelniai užmigo amžinu miegu“. Savo laišką Čarlzas užbaigė vilties gaida – malda iš širdies gelmių: „Mes privalome dar labiau vienas kitam aukotis, mano brangioji žmonele. Daryk ką gali, kad ištvertum, ir galvok, kokia nuolatos švelni ir mylinti jai būdavai. Aš guliu lovoje, sveikata nelabai kokia“. Ema atrašė Čarlzui, kad jis turi grįžti namo. „Privalai atsiminti, kad esi mano brangiausias turtas“. Ji bijojo dėl jo sveikatos ir dėl jo gyvybės. Čarlzui grįžus, Ema pasitiko jį tarpduryje. Juodu tvirtai apsikabino ir pravirko. Mintimis jie perbėgo visus pastarųjų dienų įvykius. Jiems būtinai reikėjo visa tai išgyventi drauge, petys į petį. Praėjus savaitei po Anės mirties Čarlzas parašė Anei atminti žodinį jos portretą. Jis buvo skirtas tik jam pačiam ir Emai. Praėjus dvidešimt dienų po Anės mirties, pasaulį išvydo naujas kūdikis – sūnus Horacijus.

 

Kūrė balandžių veisles ir tęsė savo giminę

1854 m. Darvinas baigė darbą su vėžiagyviais, kuriuos aprašė iki smulkmenų (1200 psl.) Čarlzas vėl grįžo prie knygos apie rūšis. Jis pradėjo gilintis į balandžių gamtinę atranką. Evoliucija tiesiog kybojo ore; o kas jei, dar kas nors bus pasukęs tų pačių atradimų keliu. Jis rimtai užsiėmė atranka ir kūrė naujas balandžių veisles. Nepamiršo tęsti ir savo giminę. Ema vėl laukėsi. Būdama 48 metų, gimdyti buvo gerokai per sena. Jos nėštumas buvo varginantis ir sunkus. Kūdikis gimė 1858 m. gruodžio mėn. Paskutinysis Darvinų mažylis Veringas buvo džiugus ir ramaus būdo. Ema ir Čarlzas suprato, jog su vaiku kažkas negerai. Kaip jį vadino namiškiai: vaikas gimė „be visos proto dalies“. Buvo labai tikėtina, kad ligotas vaikas gali mirti nuo paprasčiausio susirgimo.

 

Dar vienam mokslininkui kilo panašios teorijos

Tomis nerimo dienomis laiškanešys atnešė naujieną, kuri nebuvo džiuginanti. Atėjo laiškas iš Alfredo Raselo Voliso, jauno gamtininko, keliaujančio aplink pasaulį ir renkančio pavyzdžius – visai kaip darė Darvinas. Laiškas jį sukrėtė ir prislėgė. Apybraiža buvo panaši į Čarlzo teoriją. Jis pasijuto labai nesmagiai. Volisas pateikė tų pačių idėjų, kurias Darvinas puoselėjo metų metus, ir Volesas kai kurias jų perėmė iš Maltuso „Apybraižos apie gyventojų skaičiaus principą“.

 

Dėl mažylio mirties vos nesudegino rankraščių

Praėjus penkioms dienoms po Voliso laiško, mažasis Darvinas sukarščiavo. Kaime skarlatina nusinešė jau 3 vaikus, kiti buvo ant mirties slenksčio. Argi Čarlzas galėjo blaiviai mąstyti, kai jų mylimas mažylis kankinosi? Abu tėvai paeiliui sūpavo jį, ramino kaip begalėdami. Jų abiejų būsena buvo labai sunki. Klaiku buvo matyti tokį laimingą, ramų vaikutį verkiantį iš skausmo. Ir mažiausias jų vaikelis... pasimirė. Pats Čarlzas buvo nusikamavęs – jis nepajėgė mąstyti apie Voliso sukeltą krizę. Lajelis su Hukeriu patys ėmėsi šio reikalo. Čarlzas net nenorėjo žiūrėti į savo rankraštį, jam ką tik išgyvenusiam sūnelio mirtį, buvo pernelyg sunku galvoti, kad ištisi darbo metai gali nueiti perniek. Darvinui buvo kilusi mintis net sudeginti rankraščius.

 

Darvino ir Voleso teorijos audros nesukėlė

Tą pačią dieną, kai buvo laidojamas Veringas, Darvinas, Linėjaus draugija iškilmių kambaryje susirinko į neeilinį posėdį, kur buvo perskaitytas jungtinis pranešimas – Čarlzo Darvino ir Alfredo Raselo Voleso tekstai. Volisas apie tai nieko nežinojo – jis buvo per toli, Indonezijoje. Jis viską sužinojo tik po trijų mėnesių. Linėjaus draugijos susirinkimų kambaryje Darvino ir Voleso pranešimai nesusilaukė jokios reakcijos. Buvo žiovaujama. Nė vienas klausytojas neatrodė suprantantis, ką tie du vyrai norėjo pasakyti. Audra, kurios Darvinas bijojo, taip ir nekilo. Jis buvo nutaręs knygą pavadinti „Rūšių atsiradimas“. Jis draugams guodėsi, jog knygos rašymas pavertęs jį ligoniu. Jis teigė nežinąs, kaip iš tiesų savybės perduodamos iš kartos į kartą.

 

Volesas davė kelią darvinizmui ir aktyviai prie to prisidėjo

Maždaug tuo pat metu paveldimumo ir kintamumo problemą savo vienuolyne išaiškino vienuolis ir mokslininkas Gregoras Mendelis, bet Darvinas apie tai nežinojo. Kai iš Londono gavo žinią apie Darvino darbą, Volesas atsakė: „Jei misteris Darvinas taip gerai išgvildeno šį klausimą, aš nereikalauju pirmumo teisės“. Volesas buvo sąžiningas ir taurus žmogus. Grįžęs į Londoną, dar kartą praktiškai tą patvirtino: Darvinui leido naudotis savo dienoraščiais ir užrašais, savo stebėjimais ir kolekcijomis. Voleso užrašai yra tikra aukso kasykla biologams. Jis kruopščiai ir išsamiai aprašė ne tik pačius gyvūnus, bet ir vietas, kuriose jie buvo sugauti. Darvino prašomas, išnagrinėjo nemaža klausimų kapitaliniam didžiojo mokslininko veikalui, o išleidęs savo knygą apie natūralią atranką, Volesas ją pavadino „Darvinizmu“.

 

Kai kurie istorikai įtaria sukčiavimą

Nors evoliucijos teorijos autorystė priskiriama Čarlzui Darvinui, tačiau nemažai istorikų mano, kad pastarasis pasinaudojo tuo metu mažai žinomu Alfredu Volesu. Jei tai tiesa, būtų galima kalbėti apie didžiausią sukčiavimo atvejį mokslo istorijoje. Juk Darvinas yra laikomas vienu didžiausių mokslininkų, o Volesas buvo savamokslis, pagal specialybę – geodezininkas.

 

Žmogaus ir beždžionės – bendras protėvis

Savo knygoje Darvinas neužsiminė apie žmogaus kilmę. Šitam mūšiui jis nebuvo pasirengęs. Jis buvo išsiaiškinęs, kad žmonės ir beždžionės turi bendrą protėvį, o ne kad žmonės išsivystė iš beždžionių, kaip daug žmonių klaidingai tebemano.

 

Profesorius apšaukė eretiku

1859 metų lapkričio 24-oji „Rūšių atsiradimo“ pasirodymo diena. Darvinas vėl gydėsi vandens procedūromis. Knyga jį galutinai išsunkė. Dabar jam su Ema liko laukti skaitytojų reakcijos. Pirmasis tiražas išparduotas per vieną dieną. Tiražas nebuvo didelis – tik 1500 egzempliorių. Vieno draugo atsiliepimas jį siaubingai nuliūdino. Išėjus knygai laiškanešys atnešdavo krūvas laiškų – per pirmus šešis mėnesius jų susidarė pora šimtų. Jam rašė jo senasis profesorius Adamas Sedžvikas: „Skaitydamas jūsų knygą patyriau daugiau skausmo nei malonumo“. Iš vienų skyrių jis juokėsi, dar dėl kitų pyko. Čarlzas parodė Sedžviko laišką Emai. Ji guodė vyrą. Ema atsisakė rodyti laišką dukteriai. Ema nenorėjo jai rodyti aštrios kritikos, kad nesumenktų dukters pagarba tėvui. Emą taip pat neabejotinai prislėgė ir laiškas, ir knygos sukelta polemika. Jai nebuvo smagu, kad jos vyras laikomas eretiku. Anot Čarlzo, recenzijų, apžvalgų ir pastabų buvo šitiek daug, kad jam darėsi bloga apie save skaityti.

 

Antrajame leidime – žodis „Sutvėrėjas“

Antrajame leidime jis pridėjo žodį „Sutvėrėjas“ ir niekada šio žodžio neišsižadėjo. Čarlzas gaudavo daug laiškų. Į kiekvieną laišką žiūrėjo rimtai ir į kiekvieną atsakydavo, net parašytus šarlatanų. Čarlzo sveikata buvo prasta. Daug dienų iš eilės jis be paliovos vėmė. Bemiegėmis naktimis jį kankino nerimas, svaigulys, smarkus širdies plakimas ir skausmai, net ir Emai būnant šalia. Jo senas draugas Kembridžo profesorius Henslou merdėjo, o Čarlzas neįstengė aplankyti. Jų nuomonės ne visada sutapdavo. Darvino draugas nepriėmė atrankos teorijos. Jis negalėjo įsivaizduoti kūrinijos be Dievo. Darvinas jautėsi nusivylęs ir nuliūdęs, kad jo vadovas neįžvelgia šios teorijos privalumų.

 

Emai – rūpesčiai dėl Čarlzo ir vaikų

Ema jaudinosi dėl Čarlzo ir vaikų ligų. Ją tebekankino rūpestis dėl Čarlzo netikėjimo. Ji nerašyti negalėjo – nuo to priklausė jų bendras gyvenimas amžinybėje, taip pat ir kasdieninė jo laimė. Savo nerimui išlieti ji griebdavosi maldos. Žinodama, kaip jos vyras kenčia fiziškai ir emociškai, ji patarė Čarlzui išbandyti tą patį vaistą – tikėjimą. 1861 metų pavasarį ji sėdo ir parašė jam dar vieną laišką. Ji tikino išgyvenanti jo kančias beveik taip pat, kaip savo, ir kad jai vienintelis būdas ištverti: „Priimti jas kaip Dievo siųstas ir stengtis tikėti, jog visos kančios ir ligos skirtos pakelti mūsų akims į dangų ir su viltimi žvelgti į ateitį“.

 

Tikėjimas būti visiems drauge amžinai

Šitiek daug artimųjų ji buvo praradusi. Ji tikėjosi su jais visais susitikti danguje. Bet kaip bus Čarlzui? Ji negalėjo pakelti minties, kad juodu nebus drauge amžinai. Ji vėl ramino Čarlzą ir raminosi pati, kad jis geras, doras žmogus ir turės patekti į dangų. Ji jautė, kad juodu mylės vienas kitą visą amžinybę tik tuomet, jei jis melsis Dievui. Ji pateikė net citatą iš Izaijo knygos: „Nesvyruojantiems duodi ramybę, teiki jiems gerovę, nes jie tavimi pasitiki“. Ji meldė, kreipdamasi į mokslininką, kurį taip gerai pažino. Ji patarė jam negalvoti apie tikėjimą taip, kaip galvojama apie mokslą. Čarlzas perskaitė laišką. Žinojo, jog kada nors po jo mirties ji tą laišką ras. Jis buvo įsitikinęs, jog mirs pirmas. Meluoti Emai jis negalėjo. Ant laiško užrašė: „Telaimina Tave Dievas. Č.D. Birželis,1861“.

 

Teorija sulaukė pripažinimo, o mokslininkas silpo

Tuo metu, kai Darvino teorija susilaukė pripažinimo ir liaupsių, jo sveikata blogėjo. Kartą taip pablogėjo, kad jis vėmė dvylika dienų iš eilės. Po dvejų metų, 1865 m., tebekamuojamas negalavimų, Darvinas išbandė gydymą ledu, bet tai nepadėjo. Nors blogai jautėsi, dažnai vargino nemiga, jis toliau rašė ir spausdino knygas bei straipsnius. Rengė pakartotiną leidinį „Rūšių atsiradimas“. Net sirgdamas jis dirbo nepaprastai daug. 1867 m. jis išsiuntinėjo klausimynus apie veido išraišką ir kūno judesius žmonėms įvairiuose pasaulio kampeliuose. Jis norėjo apimti skirtingų rasių ir tautybių atstovus, kad galėtų parengti tikslesnę studiją ir galiausiai paskelbti apie savo atradimus knygoje.

 

Užplūdo svečiai

Daune vis gausėjo lankytojų. Žmonės leisdavosi į kelionę, norėdami susipažinti su didžiuoju mokslininku. Gerbėjai atvykdavo iš visur, taip pat ir iš užsienio. Kartais jie likdavo priešpiečių. Nors ir vargindavo svečiai, iš tiesų juodu mėgo klausytojus. Čarlzas prie durų įtaisė net veidrodį, kad dirbdamas kabinete galėtų matyti, kas artinasi prie durų. Čarlzo moto buvo „Atkaklumas viską nugali“. Tais pačiais metais ištekėjo jo dukra Etė. Ji buvo pirmoji iš Darvino atžalų, sukūrusi savo šeimą. Viename laiške jis dukrai Etei rašė, kaip labai jos ilgisi, bet: „Aš nugyvenau laimingą gyvenimą, nepaisant savo skrandžio, ir esu už tai skolingas beveik vien mūsų brangiai senai mamai, kuri, kaip tau gerai žinoma, yra nuostabi kaip taurusis auksas“.

 

Darviną pasaulis garbino ir koneveikė

1872 m. Darvinas išleido knygą „Žmogaus ir gyvūnų jausmų raiška“. Jis rašė apie savo kūdikius, aprašė bandymus su jais. Pasaulis Darviną garbino ir koneveikė. Jis susilaukė šlovės ir įžūlios kritikos. Žmonės tapė jo paveikslus, lipdė skulptūras, piešė užgaulias, pašaipias jo karikatūras. Jis visa tai atlaikė, padedamas plačiajame pasaulyje už jį kovojančių draugų, o namuose – Emos, kuri buvo šalia nuo judviejų sąjungos pradžios. Ema buvo suglumusi ir sykiu išdidi. Per daugelį santuokos metų Emos ir Čarlzo religinės nuostatos supanašėjo – arba jų skirtumai nebeatrodė tokie reikšmingi. Ji tapo pakantesnė Čarlzo įsitikinimams ir lyg nebe taip jaudinosi dėl jo silpno tikėjimo. Savo ruožtu Čarlzas pripažino, jog Ema buvo teisi sakydama, kad jo požiūris į pasaulį iš mokslininko pozicijų, trukdė jam pažvelgti į jį tikinčiojo akimis. Galbūt norint užsiimti didžiuoju mokslu reikėjo rinktis mokslininko žvilgsnį į pasaulį įsileidus religiją. Tai nereiškė, kad jis neigė Emos ar kurio nors kito žmogaus tikėjimą.

 

Ar sliekai girdi!?

Vieną dieną jis nusprendė pamėginti išsiaiškinti, ar sliekai girdi. Jie susirinko svetainėje prie rojalio. Ema skambino, Frenkas grojo fagotu, o Jelizaveta šaukė, mažasis Bernardas pūtė metalinį švilpuką. Sliekai niekaip nereagavo į triukšmą. Jis padėjo gėlių vazonėlius su sliekais ant fortepijono. Kai Ema klavišu išgaudavo aukštą arba žemą garsą, sliekai slėpdavosi žemėje. 1879 m. vienam viešam asmeniui rašytame laiške jis teigė, kad niekada jis nebuvo ateistas. Kaip Ema jam buvo sakiusi, jis negalėjo nei įrodyti, nei paneigti Dievo buvimo. Darvino laimei – senstant pagerėjo jo sveikata. Ligų simptomai gerokai sušvelnėjo, daug rečiau užeidavo skausmai. Šaltą 1880 metų žiemą vaikai padovanojo jam kailinius. Vaikams jis parašė: „Kailiniai niekada nesušildys mano kūno taip, kaip širdį sušildė jūsų nuoširdi meilė“. Tačiau jis tuoj pat užsivilko kailinius ir vilkėjo juos taip uoliai, kad nerimavo, jog greitai sudėvėsiantis. Tą vasarą ir Ema rimtai susidomėjo sliekais. Ji atidžiai stebėdavo, kaip sliekai kažkur tempia sodo lapus. Čarlzas buvo bandęs juos dresiruoti, bet nieko neišėjo. Tais pat metais Darvinas išleido knygą „Puvenų susidarymas dėl sliekų veiklos ir pastabos apie jų įpročius“. Sliekais susidomėjo kur kas daugiau žmonių nei Darvinas galvojo. Šią knygą pirko geriausiai iš visų.

 

„Kokie jūs visi geri man buvote...“

1882 metų pradžioje Darviną ištiko keli širdies priepuoliai. Jie nebuvo mirtini, bet jis nusilpo ir nebegalėjo vaikščioti nejausdamas skausmo krūtinėje. Kovo mėnesį jis taip susirgo, kad užtruko ne vieną dieną, kol įstengė atsikelti ir pažvelgti pro langą. Jis neteko viso savo gyvenimo malonumo – pasivaikščiojimų, bet praleido daug laimingų valandų sėdėdamas su Ema sode. Klausydamiesi paukščių čiulbesio ir grožėdamiesi pirmaisiais pražydusiais krokais, abu žinojo, kad artinasi pabaiga. Tiek Čarlzas, tiek Ema įvairiais būdais ruošėsi jo mirčiai nuo pat vedybinio gyvenimo pradžios. Tik paskutiniaisiais jo gyvenimo metais sveikata buvo patenkinama. Ema paskutinį kartą jį slaugė. Jai sėdint šalia ligonio lovos, jis šnabždėjo: „Pasakyk visiems mano vaikams, tegu prisimena, kokie geri jie man buvo“. Ligos patale, kaip ir Anė, Darvinas buvo kaip visuomet mandagus ir dėkingas „Aš taip tave užjaučiu, bet niekuo negaliu padėti“, – sakė jis Emai, dėkodamas jai už visus tuos rūpinimosi metus. Ryte Čarlzas užtikrino Emą: „Aš nė trupučio nesibijau mirties“. Sąmonei iš lėto gęstant, jis ištarė jai žodžius, kuriuos daugybę kartų buvo sakęs anksčiau, kuriuos ji žinojo, bet kuriuos jis turėjo dar sykį pasakyti: „Prisimink, kokia gera žmona tu man buvai“.

 

Netektį Ema iškentėjo santūriai savyje

Tą balandžio devynioliktą dieną Ema laikė Čarlzą savo glėbyje paskutinį kartą. Čarlzui buvo septyniasdešimt treji. Tą tragišką popietę Ema kaip paprastai nulipo į svetainę gerti arbatos. Vaikai ir tarnai stebėjosi, kad ji leidžia save pralinksminti. Ji truputį šypsojosi, o kartą beveik nusijuokė. Ji viena kentėjo skausmą, slėpė jį širdyje, buvo stipri dėl kitų – nepaguodžiamai verkiančių. Čarlzo netektis daugelį metų skausmingai žeis Emą, bet dabar ji turėjo pasirūpinti šeima ir laidotuvėmis. Ema norėjo, kad Čarlzas būtų palaidotas Dauno šventoriaus kapinaitėse. Toks buvo ir jo noras – būti palaidotam Daune, kaime, kur praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Daunas jam reiškė kone tiek pat, kiek Ema, - tai buvo jo namai. Kitą dieną Čarlzą ypač mylėjusi kalė Polė staiga susirgo nepagydomai. Ją palaidojo po obelimi. Artimiausi Darvino draugai ryžtingai nusprendė, jog Čarlzą reikia laidoti kaip didvyrį. Dvidešimt parlamento narių pasirašė potvarkį dėl Darvino palaidojimo Vestminsterio abatijoje. Jo amžinojo poilsio vieta turėjo būti navoje šalia sero Džono Heršelio, astronomo, kuris „Rūšių atsiradimą“ vadino „paslapčių paslaptimi“. Šiuos jo žodžius Darvinas pacitavo minėtos knygos įžangoje. Palaikai taip pat turėjo atgulti šalia didžiojo sero Izaoko Niutono. Ema galiausiai sutiko, kad Čarlzas būtų su malonumu priėmęs tokį pasiūlymą, tik norėjo, kad jo amžinojo poilsio vieta būtų arčiau jo draugo Čarlzo Lajelio, taip pat palaidoto vienuolyno navoje.

 

Darvino laidotuvės

Laidotuvės įvyko balandžio 26 dieną. Ema ir Čarlzas nugyveno santuokoje 43 metus. Ema nevažiavo į laidotuves Londone. Ji pasiliko namuose, Daune, kur jautė didesnį Čarlzo artumą. Ji pageidavo gedėti viena. Savo dukrai ji pasakė norinti išgyventi savo vienišumą ir bandyti iš naujo kurti savo gyvenimą be Čarlzo. Taigi Ema nutarė pasilikti su savo sielvartu viena. Visi kiti išvažiavo į Londoną. Laidotuvės buvo didingas įvykis, gausus dalyvių ir to meto Anglijos garsenybių. Čarlzo kūnas iš kaimiško karsto buvo perdėtas į dailų miestietišką, išmuštą juodu aksomu ir išdabintą baltomis gėlėmis. Dėl savo didelės įtakos žmogaus mąstymui jis yra šalia didžiųjų mokslo vyrų - Aristotelio, Galilėjo, Niutono, Einšteino. Palaidotas Vestminsterio katedroje, netoli Izaoko Niutono. Jį iškilmingai pašarvojo bažnyčioje. Laidotuvių proga buvo parašytas specialus himnas, prasidedantis žodžiais iš Patarlių knygos: „Laimingas žmogus, kuris išmintį randa, kuris supratimo įgyja!“ Leidžiant į kapą karstą su Čarlzo Darvino palaikais buvo sugiedota Hendelio himnas. Jo kūnas ilsisi ramybėje, bet jo vardas gyvuos per amžius...

 

Kartu per amžių amžius...

Ema ilgėjosi Čarlzo. Iš naujo skaitė jo knygas ir laiškus, kad jaustųsi arčiau jo. Trejiems metams praėjus po jo mirties ji vėl perskaitė „Kelionę Beagle laivu“. Tai buvo Čarlzo balsas, jo ranka, tiesiama jai: eikš su manimi. 1896 metų rugsėjį Ema susirgo. Jai buvo aštuoniasdešimt aštuoneri. Po Čarlzo mirties buvo praėję keturiolika metų. Spalio 2 dieną, ruošdamasi miegoti, Ema prisuko laikrodį, kaip visuomet darydavo prieš miegą. Paskui padėjo galvą ant pagalvės ir tyliai užmigo amžinu miegu. Savo autobiografijoje Čarlzas vaikams tvirtino, kad jų motina buvo jam didžiausia palaima. „Neatsistebiu, kaip man pasisekė, kad jinai, be galo pranokstanti mane kiekviena dorovine savybe, sutiko būti mano žmona. Ji buvo mano išmintingoji patarėja ir maloni guodėja. Ji užkariavo visų aplinkinių žmonių meilę ir pasigėrėjimą“.

Kas šiandien pasakys, ar išsipildė Emos svajonė – gyventi su Čarlzu Amžinybėje kartu...

Parengė Bronius Lazaraitis

Literatūra:

1. John Simmons „100 įtakingiausių mokslininkų pasaulio istorijoje“ 1999 m. Kaunas. Tyrai.

2. Deborah Heiligman. Čarlzas ir Ema. Čarlzo Darvino šeimos istorija. Tyto alba. Vilnius 2010

3. Maiklas H. Hartas „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje“. 1998 m. Naujoji era.

4. Skandalingoji enciklopedija. Aktėja, Vilnius. 2004

5. D. Samin. Sto velikich učionych. Moskva. „Veče“ 2003

6. R. Balandin. Sto velikich genijev. Moskva „Veče“ 2004

7. S. Musskij. Sto velikich liudei. „Veče“ 2006

8. D.K. Samin. Sto velikich naučnych otkrytij“ Maskva „Veče“ 2002

9. Gleb Golubiev „Vskolychnuvšij mir. Literaturnyj portret. Maskva „Molodaja gvardija“ 1982

10. Jurijus Dmitrijevas. Žmogus ir gyvūnai. Vaga. Vilnius. 1979