Mes turime 178 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1176
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19623
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:10554

Arklio muziejus dovanų gavo kalvę

2014 m. vasario 5 d. trečiadienis Nr. 10 (1348)

Kalvystė, kalvio amatas praeityje vaidino svarbų ekonominį vaidmenį mūsų šalies istorijoje. Kalviai kaustė arklius, darė ir remontavo žemės ūkio padargus, apkaustydavo vežimus, kalė meniškus kryžius, saulutes, vėjarodes. Kiekvienas ūkininkas kelis kartus per metus turėjo kreiptis į kalvį. Todėl kalvės būdavo statomos patogiose vietose prie svarbių kelių, kryžkelėse, kaimų pakraščiuose ar miestelių centruose. Pramokę amato paslapčių jauni kalviai patys pasistatydavo ir įsirengdavo kalves, prieš tai kelis metus padirbę pas senus kalvius, nes kalvės įranga buvo labai brangi.

Kaip pasakojo Vilniuje gyvenatis Juozas Zabukas, jo tėvelis, garsus Švenčionių rajono Švėriškių kaimo kalvis Jonas Zabukas, carinės Rusijos laikais išvažiavo į Odesą, uždarbiavo tiesdamas geležinkelį. Vėliau išvyko į Rygą, dirbo metalo fabrike. Atkūrus Lietuvos neprikausomybę grįžo į Lietuvą. Iš pradžių bandė ūkininkauti, nuomojo žemes Molėtų rajone Čiulų ir Stirnų dvaruose. Tačiau labiau nei žemė traukė metalo darbai. Savo sodyboje Švėriškių kaime Jonas Zabukas pasistatė kalvę. Švenčionių turguje pirko šešių pūdų priekalą su priekaliukais, dumples, boromašiną (ranka sukamą grąžtą), spaustuvą, reples. Plaktukus, pamuštukus sriegpjoves ir drožtuvus kalvis pasidarė pats. Turint galvoje, kad vien dumplėms pagaminti reikėjo dviejų karvių odos, o karvė tada kainavo apie 80 litų, galima nuspėti, kad įranga naujajam kalviui kainavo per pusę tūkstančio litų. Tačiau tai greitai atsipirko.

Tuo laiku kalvėje, kaip šiandieniniame automobilių servise, darbų buvo visokių. Kiekvieną dieną į Švėriškių kalvę užsukdavo vietos ūkininkai pakaustyti savo arklių. Rygoje išmokęs metalo apdirbimo įgūdžių, kalvis J. Zabukas ne tik pasmailindavo noragus, akėtvirbalius, remontavo, bet ir darė naujus žemės ūkio padargus taip, kad jie nesiskirdavo nuo fabrikinių. Su vietos medžio meistru sudarė sutartį – meistras darė medines aukštaitiškas vežėčias, o kalvis jas apkaustydavo ir parduodavo turguje. Molėtų ir Švenčionių ūkininkai į bažnyčią ar turgų važiuodavo su gražiai nudažytomis vežėčiomis. Norint paruošti vežėčias pardavimui, darbo kalviui pakako: reikėjo tekinius užtraukti metalo lankais, suleisti buksvas, padaryti metalines ašis, ručkų, pertrauko metalinius sutvirtinimus, atasijas, ienų kablius, patogias sėdynes (lisorus). Vežėčias su lisorais mėgo ūkininkai, nes jos buvo talpios – važiuojant į miestelį galima buvo įsidėti ūkio produktų ir turguje parduoti. Kalvis nevengė ir medžio darbų. Kalvėje turėjo medžio stakles ir kai nekalviavo, imdavosi ratelniko amato, darė verpimo ratelius. Darbo netrūko ir duonos užteko. Šeimoje užaugo aštuoni vaikai. Po karo kalvis J.Zabukas perėjo dirbti į vietos kolūkį, kur išdirbo iki pensijos.

Šiandien Švėriškių kaime kalvės jau nebėra, tačiau kalvio J.Zabuko sūnus Juozas savo žmonos Nidos gimtojoje sodyboje Užpalių seniūnijoje Jociškės kaime išsaugojo tėvelio kalvės įrankius. Muziejininkams aplankius Jociškės vienkiemį, J.Zabukas perdavė priekalą, dumples, boromašiną, metalinį spaustuvą, kūjį, keturis kalviškus plaktukus, dvejas reples, tris paprastus grąžtus, arklio kanopų drožtuvą, rankines girnas ir daug kitų tėvelio namuose naudotų buities daiktų – visa tai, ko reikia norint įsirengti kalvę. Arklio muziejus džiaugiasi J.Zabuko padovanota visa savo tėvelio kalve.

Egidijus MUSTEIKIS


 

 
Reklaminis skydelis