Žmonės, tikintys Dievą, žino, jog po mirties keliaus į rojų. Į vietą, kur apsidairius džiaugiesi gamta ir geranoriškais žmonėmis. Ten, kur nerasi geriau, ten, kur jautiesi savimi, supranti, jog pagaliau radai savo vietą pasaulyje. Mes ją jau radome. Ir toli ieškoti nereikėjo – čia pat, Švenčionių rajone, Modžiūnų kaime. Tai vieta, kur tave supa nuostabūs laukai bei kalva, ant kurios užlipęs, jautiesi lyg jau įveikei savąjį Everestą. Aplink nuostabūs miškai, kuriuose slypi daugiau meilės ir paslapčių, nei bet kuriuose kituose miškuose. Čia rasi mūkiančią karvutę, po kiemus lekiojančius kalakutus ir baltą arklelį, ant kurio ne vienas princas jau atjojo. Palaimintas žmogus, kuris atrado savo rojų žemėje.

Jau ketvirti metai mes džiaugiamės atrastąja oaze. Ir už tai dėkojam vilniečiams Nijolei Kezienei ir Leonidui Nesterovui, kurie atvėrė Modžiūnuose savo sodybos duris. Pirmą kartą vykome atitrūkti nuo kasdienybės, atrasti save, atsipalaiduoti ir susirasti bendraminčių. Viskas baigėsi šiek tiek netikėtai: visi tapome šeima, medituodami atradom šalis, kuriose niekas kitas nebuvo apsilankęs, stebėdami krintančias žvaigždes galvodavom norus, prie laužo mokėmės groti gitara ir vertinti drauge praleistas akimirkas. Dalinomės savo istorijomis ir miegmaišiais palapinėse, mokėmės dekupažuoti skrynias ir valgyti sraiges. Mums grojo vibrafonu Marius Šinkūnas ir savo kaimiškus instrumentus demonstravo kaimo žmonės. Juokėmės, žaidėm, dainavom sutartines su mūsų mylima operos soliste Skaidra Jančaite, lakstėm paskui nuostabius Tado Surkio aitvarus.

Jau ketvirti metai mes džiaugiamės tuo, ką turim, ką atrandam vis giliau ir giliau... Ieškojimų kelyje mus vedė režisierė iš Prancūzijos, prisijungusi dėka architektės Giedrės Gajauskaitės ir Skaidros Jančaitės. Jei pirmaisiais kūrybinės stovyklos metais su mumis dirbo tik prancūzų režisierė ir scenografė Claire Fabre, tai jau kitais metais prisijungė aktorius Gabrielius Perez Milchberg ir aktorius bei kino režisierius Rares Ienasoaie. Įsivaizduokite – visi kartu skaitėme Lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ ir dalinomės mintimis. Kiek paslėptų esmių atradom!.. Jas apibendrinti padėjo etnologas Vytautas Tumėnas.

Laukė kita užduotis – suvokti medį. Tad Skaidros lydimi ėjome į mišką ieškoti savo gojaus - vietos, kurioje slypi tavo paslaptys, jausmai ir geismai. Vietos, kur niūriausią dieną ateisi ir jausiesi saugus. Tai prieglobstis. Tavo širdis. Tavo mintys. Tu. Tame pačiame miške radome milžinišką eglę – Eglę žalčių karalienę. Bandėme išgyventi pasaką, norėjome suprasti Eglę, jos šeimą ir žaltį. Bandėme suvokti jų prigimtį, poelgius. Atsivėrė pasakos baimės, pavojai, melagystės, atpažinome meilę, laimę, netektį ir išdavystę.

Visa tai perkėlėme į sceną ir gimė spektaklis. Mes tapome turtingi ir todėl norėjome dalintis. Kaimo žmones pakvietėme į premjerą, o pajutę žiūrovų išgyvenimus, pamatę ašaras jų akyse supratome: pasaka padėjo pažinti save ir kitą, išmokė imti ir duoti. Scenoje matėme save ir draugus kitokius – tikrus, atvirus ir pažeidžiamus, silpnus ir stiprius.

Kūrybinės stovyklos Modžiūnuose padėjo mums suvokti, ko norime iš pasaulio ir iš savęs. Tik kelio ženklui „Modžiūnai“ likus mums už nugaros suprantame, kiek daug atradome, kiek daug dovanų gavome. Belieka jomis dalintis, jei norime, kad grožis išgelbėtų pasaulį.

Jei pamatysite žydrą aitvarą nuo Modžiūnų pusės, prisijunkite ir atskriskite pas nuostabius šio kaimo žmones, kurie atveria savo namų ir kluonų duris visiems, kurie nebijo būti laisvi. Esu laiminga, nes pažįstu šiuos žmones, kuriems norėčiau padėkoti už dvasios židinį – Modžiūnus.

Rūta Marija ZIABKUTĖ
Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos IVe klasės mokinė