Mes turime 294 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2578
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12765
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88795
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Miškas žmogų ir gydo, ir jaunina

2014 m. vasario 22 d. šeštadienis Nr. 15 (1353)

VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius Regimantas Dalgeda visą savo gyvenimą paskyrė mūsų krašto miškams. Iškilmingame Vasario 16-osios rajono tarybos posėdyje patyręs miškininkas buvo apdovanotas nominacija už pasiekimus finansinio gamybinio kapitalo ugdymo srityje.

 

Gamta veikia teigiamai

Šešiasdešimtmetį neseniai atšventęs VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius Regimantas Dalgeda trykšta energija ir gera nuotaika, veidas spinduliuoja ramybę ir pasitikėjimą savimi. Bene visi miškininkai atrodo gerokai jaunesni negu apie jų amžių byloja įrašas asmens dokumentuose. „Taip yra greičiausiai dėl to, kad didžiąją laiko dalį praleidžiame gamtoje, gryname ore, - juokiasi p. Regimantas. – Tai, be abejo, teigiamai veikia žmones“. Miškininko įsitikinimu, psichologiškai teigiamai veikia ir juos supančios gamtos grožis, nors patys kartais to ir nepastebi.

 

Beveik keturis dešimtmečius – vienoje įmonėje

Kovo mėnesį sueis 37 metai, kai R.Dalgeda, baigęs studijas, darbuojasi VĮ Švenčionėlių miškų urėdijoje. Nors per tą laiką ne kartą keitėsi ir įmonės, ir jo paties pareigų pavadinimai, tačiau darbo esmė liko ta pati. Per tokį netrumpą stažo vienoje darbovietėje laikotarpį miškininkas puikiai pažįsta urėdijos miškus ir juose dirbančius žmones. Mat šioje darbovietėje dauguma darbuotojų – ilgamečiai ir lojalūs.

 

Kryželis Lietuvos partizanams...

Per ilgą darbo laikotarpį p. Regimantui teko patirti nemažai įdomių istorijų. Kiekviena jų savita ir nepakartojama, bet įstrigo nutikusi Antanų miškuose jam dar būnant praktikantu, apie 1975-1976 m., kai buvo tvarkoma sovietinių partizanų žeminių aplinka, tiesiamas kelias. Vieną rytą atvykę į objektą, pastebėjo ant kelių medžių išpjaustytus kryžius. Kai praktikantai paklausė apie tuos kryžius, miškininkai atsakė, kad jie skirti „tiems partizanams“, suprask – kovojusiems už Lietuvos laisvę... „Kodėl to medžio nenupjovėte“, - paklausė praktikantai, juk tais laikais už tokį dalyką grėsė įvairios sankcijos ir nemalonumai. „Visų medžių miške neiškirsi“, - ramiai atsakė miškininkai, vieną, kitą kryželiu papuoštą medį bandę nukirsti, tačiau supratę, kad tai beviltiška, nes po nakties kryželiai atsirasdavo ant kitų medžių...

 

Moderni technika

Per tuos beveik keturis dešimtmečius labiausia pasikeitė urėdijos techninė bazė. Iš pradžių daugiausia vyravo rankų darbas, kurį urėdija atlikdavo savo jėgomis. Vėliau atsirado rangovai, kurie atlikdavo nemažai darbų, tobulėjo technika, o ir pati urėdija įsigyja reikalingų ir modernių mašinų. Naujausiais pirkinys – medkirtė, su kuria gali dirbti tik labai aukštos kvalifikacijos operatorius, tačiau toks darbas yra žymiai saugesnis, lengvesnis ir našesnis negu paprasto medkirčio.

 

Miškas – gyvas organizmas

Vyriausiasis inžinierius sakė galįs pasidžiaugti, kad tų miškų vietoje, kurie buvo iškirsti jo darbo pradžioje, dabar jau ošia gražūs jaunuolynai. „Miškas – gyvas organizmas, - sako R.Dalgeda. – Kaip ir žmogus: gimė, užaugo, amžių nugyveno ir išeina anapilin. Medis tarsi ir ilgiau gyvena už žmogų, bet aukštos kokybės medienos gamybai jis turi būti nei per jaunas, nei per senas. Pavyzdžiui pušynai, kurių mūsų urėdijos teritorijoje daugiausia, kertami peržengę šimtą metų, o beržai – šešiasdešimtmetį. Nes peržengęs tą ribą medis jau ima senti ir begali tikti tiktai malkoms ar technologiniam perdirbimui“.

 

Kirtimo normas nustato Vyriausybė

Per metus VĮ Švenčionėlių miškų urėdijoje parduodama apie 110 tūkst. kub. m medienos, pagal tai yra pirmame respublikos dešimtuke. Dalis medienos parduodama nenukirstu mišku vietos gyventojams savo reikmėms. Urėdijos valdo didelį turtą – valstybinius miškus, tačiau ne visą jį iškart naudoja. Vyriausybė nustato kirtimo normas, kiek galima iškirsti, ministro įsakymu patvirtina kiekvienai urėdijai. Pavyzdžiui, VĮ Švenčionėlių miškų urėdijai leidžiama įvairiais kirtimais kasmet iškirsti maždaug 134 tūkst. kub. m medienos. Valstybė vis dėl to pastaruoju metu pripažino, kad Lietuvos miškų urėdijos – vienas iš rentabiliausiai ir pelningiausiai dirbančių valstybės valdomų verslo sektorių.

 

Šąla, bet ne taip...

„Šiltą ir drėgną šiemetinę žiemą miškininkai dažnai internete stebi orų prognozes, - juokiasi R.Dalgeda. – Kad ir šąla, bet ne taip, kaip mums reikia. Pavyzdžiui, Adutiškio, Antanų, Švenčionių girininkijose, kur reikėjo atlikti būtinus kirtimus, tai patys „šaldėme“ kelius. Šalčiams prasidėjus, vieną dieną važiuojame su technika, mindome kelius, žiūrime, kiek lūžta, kitą dieną vėl važiuojame, trečią, taip ir suformuojame įvažiavimą. Tačiau šiemet jau vargu, ar pašals tiek, kiek mums reikia. Gerai būtų, kad nors naktimis išsilaikytų bent 6 laipsnių šaltukas, dienomis gali būti ir apie nulį, tada pavyktų išlaikyti bent tai, ką turime“. Pasak vyriausiojo inžinieriaus, iš šlapiose vietose esančių miškų žiemą reikia iškirsti apie 75 procentus, tad kartais tenka gerokai palaviruoti, kad planas būtų sėkmingai įvykdytas. Čia tarsi šachmatai – reikia numatyti kelis ėjimus į priekį.

 

Išlaidas reikėtų dalintis visiems

Pastaruoju metu kilusią diskusiją dėl parduodančių mišką privatininkų apmokestinimo papildomu 5 proc. mokesčiu, kuris bus skirtas miško kelių tvarkymui, R.Dalgeda atidžiai seka ir pasisako už tokio mokesčio įvedimą, nes iki šiol ir miško keliais, ir miško gaisrų gesinimu ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose rūpinasi tik valstybiniai miškininkai. O tai – nemažos išlaidos. Juk vien VĮ Švenčionėlių miškų urėdijoje yra per 1000 km miško kelių ir kelių su žvyro danga. Tad būtų sąžininga, jeigu prie jų priežiūros prisidėtų visi miško savininkai, kad ir kaip būtų sunku išsiskirti su pinigais.

 

Miškininko darbą pažino nuo vaikystės

R.Dalgeda yra kilęs nuo Švenčionių, gyveno pamiškėje, dėdė dirbo miškininku, tėvai draugavo su vienu girininku, tad ir jam teko ne kartą pabūti su jais miške ir pamatyti tą darbą iš arčiau. Tad jau nuo devintos klasės planavo pasukti miškininko keliu. Ir džiaugiasi tą kelią pasirinkęs. Baigęs studijas grįžo į gimtinę, sukūrė šeimą. Su būsimaja žmona Genute susipažino dar mokykloje, ir iki šiol džiaugiasi gražiais santykiais bei tarpusavio supratimu. Šeimoje užaugo ir dvi dukros. Vyresnioji dirba Miškų departamente, žentas taip pat miškininkas. Jaunesnioji dukra baigė Vilniaus universitete teisę ir dirba Seime. Dalgedos džiaugiasi ir anūke, kuri labai mėgsta paviešėti pas senelius.

 

Išpuoselėta sodyba

Genė ir Regimantas Dalgedos kruopščiai puoselėja savo sodybą. Šiai šeimai visi žemės darbai gerai žinomi ir mėgstami nuo pat vaikystės, todėl net ir minties nebuvo, kad savo namuose šeima gyventų kitaip. Todėl sodyboje užsiaugina ir daržovių, vaisių, uogų šeimos reikmėms, ir gėlynais puošia aplinką. O ir gyvena tiesiog kurorte – švariame pušyne netoli Žeimenos, apsupti draugiškų kaimynų, kurių dauguma taip pat miškininkai. Aplinkui augantys kadagiai taip pat liudija esant švarią ir ekologišką aplinką. Laisvalaikiu mėgsta žvejoti, grybauti.

 

Tvirtos pažiūros

Jau antra kadencija R.Dalgeda yra Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narys, Biudžeto, finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas, todėl atsirado dar daugiau pareigų ir svarbios veiklos. Socialdemokratas R.Dalgeda į šį darbą kaip ir į kiekvieną žiūri atsakingai ir sako esantis tvirtų pažiūrų, kurių nekaitaliojantis. Darbas taryboje – komandinis, todėl reikia visiems koalicijos partneriams dirbti sutartinai, net ir išsiskiriant nuomonėms ieškoti bendrų sąlyčio taškų.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis