Mes turime 299 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5925
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19785
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92142
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tolimųjų reisų vairuotojo darbe romantikos nėra

2014 m. vasario 22 d. šeštadienis Nr. 15 (1353)

Praeitų 2013-ųjų pabaigoje Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ apdovanojimą pelnė 22 metus V.Gaidžio įmonėje „Vytotrans“ tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Bronius Urbonas. Šis Broniaus įvertinimas – tai ir visos V.Gaidžio įmonės „Vytotrans“ darbo įvertinimas. Su Broniumi Urbonu susitikome įmonėje. Jis į susitikimą atvažiavo trumpam palikęs poledinę žvejybą.

Beveik prieš 40 metų, tuometinėje Švenčionėlių profesinėje mokykloje baigęs vairuotojų kursus, Bronius Urbonas pradėjo dirbti vairuotoju. Kai jo paklausiau, su kokiu automobiliu pradėjo vairuotojo darbą, jis šyptelėjęs atsakė:

- Su pačiu populiariausiu tuomet sunkvežimiu GAZ-51. Kai dabar pagalvoji, net sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis buvo galima dirbti. Ne ką patogesnis buvo ir antras mano vairuotas automobilis ZIL-157, kurį teko iš pradžių kariuomenėje vairuoti. Automobilio pravažumas buvo geras, bet kabinoje – jokio komforto, tad kai kiek vėliau persėdau prie ZIL-130 vairo, tai pasijutau puikiai. Ten jau buvo visai kitos sąlygos vairuotojui. Kabinoje šilta, erdvu. Grįžęs iš kariuomenės irgi vairavau įvairias transporto priemones. Kai visos organizacijos pradėjo byrėti, atėjau į tuomet pirmus žingsnius žengiančią Vytauto Gaidžio įmonę „Vytotrans“.

 

- O į kokią užsienio valstybę pirmiausia teko važiuoti?

- Į Švediją. Visa laimė, kad į pirmą reisą važiavau su Vytautu Gaidžiu, nes man viskas buvo nauja: ir kelionė už Lietuvos ribų per Lenkiją į uostą, ir kelionė keltu į Švediją. Prisimenu, su kokia nuostaba švedų pareigūnai apžiūrinėjo KAMAZ‘ą. Jiems, matyt, buvo sunku suprasti, kaip gali išgyventi tolimųjų reisų vairuotojas tokioje nedidelėje kabinoje. Kažkaip reikėjo išgyventi, ir išgyvenau. Žinoma, po tų darbo sąlygų, kurios yra MAN‘e, kuriuo važinėju dabar, nesinorėtų grįžti atgal.

 

- Broniau, ar daug šalių teko aplankyti dirbant?

- Galima sakyti, kad pervažiuoti teko nemažai valstybių, nes apie rimtesnį susipažinimą su šalimi, per kurią važiuoji, nė kalbos negali būti, nes tu važiuoji iš vieno taško, į kitą. Paimi ar iškrauni krovinį ir vėl toliau važiuoji. Juolab, jei anksčiau dar galėjai stabtelėti, tai dabar, kai tokia griežta kontrolė, kai kontroliuojamas vairuotojų darbo režimas, privalai laikytis reikalavimų. Tad visa mūsų tolimųjų reisų vairuotojų darbo romantika – tai vaizdas pro automobilio langą. Tiesa, kartais, kai nuleidžia padangą ar taip koks nors gedimas atsitinka, tada ir paukštelių čiulbėjimo gali pasiklausyti, bet ir pats kaip tas paukštelis čiulbi, tik kiek kitomis natomis. O šiaip teko ir Norvegiją pasiekti, ir iki Kazachstano nuvažiuoti.

 

- Dabar orientuotis padeda navigacijos, o kaip buvo anksčiau?

- Taip, dabar orientuotis ir pasiekti tikslą padeda navigacijos priemonės, o anksčiau buvo žemėlapiai, visa krūva žemėlapių. Privažiuoji prie miesto, susirandi reikiamą žemėlapį ir ieškai. Man puikiai sekėsi su žemėlapiais važinėti.

 

- Teko ir tenka važiuoti ir į Rytus, ir į Vakarus. Ar yra skirtumas?

- Žinoma, yra. Jei kalbėsime apie vairavimo kultūrą, tai skirtumas didžiulis. Palyginkim dvi sostines – Švedijos Stokholmą ir Rusijos Maskvą. Tarkim, važiuodamas nuo Norvegijos pusės 8 juostų keliu aš turiu persirikiuoti posūkiui iš kraštinės dešinės į kairę, ir tai aš padarysiu labai greitai, nes pamatę, kad aš noriu atlikti manevrą, kiti vairuotojai mane praleis, ir aš lengvai kirsiu visas juostas. Maskvoje gi apie tai tik pasvajoti gali. Ten tavęs niekas nepraleis, dar ir eismo įvykį gali inscenizuoti, nes daug kam kliūna lietuviški numeriai. Rytuose yra dar viena bėda – tai dvigubas reketas, ypač dažnas jis buvo anksčiau. Suprantate, būdavo net lapuką duodavo, kad jau susimokėjai. Ir, kas svarbiausia, reketavo ne tik banditėliai, bet ir milicija. Tekdavo mokėti ir vieniems, ir kitiems. Dabar neatpažįstamai pasikeitė situacija Baltarusijoje. Čia neliko reketo. Lukašenka taip užspaudė, kad nei banditai, nei milicija nebando reketuoti. O šiaip per tuos dvidešimt su viršum metų teko nemažai patirti ir išgyventi. Ir dabar būna visko, toks mūsų darbas, ir turi būti budrus ne tik važiuodamas, bet ir sustojęs, nes labai dažnai sulauki pasiūlymų pervežti vieną ar kelis krepšius, kuriuose dažniausiai būna vogti daiktai. Taip gali uždirbti nemažus pinigus, bet ir į kalėjimą gali pakliūti. Kam to reikia. Pinigų juk visų neuždirbsi, geriau jau ramiai dirbti ir tiek. Už tai, kad niekur mūsų įmonės vairuotojai neįkliuvo, ir man buvo skirtas „Linavos“ apdovanojimas.

 

Šiuos Broniaus Urbono žodžius patvirtina ir įmonės savininkas Vytautas Gaidys. O baigiantis pokalbiui paklausiau Broniaus Urbono:

 

- Jei reikėtų vėl rinktis profesiją, ar pasirinktumėte vairuotojo?

- Jei dabartinėm sąlygom – rinkčiausi nė negalvodamas. Man patinka mano profesija, patinka tolimųjų reisų vairuotojo darbas. Jei ilgesnį laiką neišvažiuoji į reisą, tai pamačius pravažiuojančią „furą“ net širdis ima smarkiau plakti, - baigdamas mūsų pokalbį sako V.Gaidžio įmonės „Vytotrans“ tolimųjų reisų vairuotojas Bronius Urbonas, kuris pernai už ilgametį sąžiningą darbą buvo apdovanotas Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ diplomu ir medaliu.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis