Mes turime 192 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3772
mod_vvisit_counterŠią savaitę:38582
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15652
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Molinuko takais į Anykščius, arba Nuotykiai su stebuklinga pirštinėle

2014 m. kovo 26 d. trečiadienis Nr. 23 (1361)

Taip jau atsitiko, kad mūsų darželio (kalbam apie Švenčionėlių l/d „Vyturėlis“) auklėtojos Birutės pažįstamas senelis pametė pirštinę. Šiltą, gražią. Bet jam jos nelabai tereikėjo. Mat žiemą senelis nutarė praleisti šiltoj troboj interneto draugijoje. Tačiau pirštinės dingimo istorija sudomino smalsiąją auklėtoją. Ir ką jūs manot? Birutė ne tik viską sužinojo, bet ir nutarė kitiems parodyti. Į talką pasikvietė kolegę auklėtoją Žydrę ir šauniuosius „Rugelio“ grupės lėliukus: Emiliją, Agnių, Ameliją, Šarūną, Ugnę, Agatą, Godą, Maksimą, Austėją, Gabrielę, Gretą, Dželingą, Jekateriną. Veiksmas vyko sklandžiai ir planingai – auklėtoja Birutė mezgė, siuvo, triūsė, dirbo... nepoilsiavo ir jos pagalbininkai – mokėsi šokių, dainelių, eiliavo eiles...

Beje, su tąją pirštine nutiko štai kas. Pro ją bėgo Pelytė Smailianosytė ir nudžiugo radusi namelį, tinkamą žiemoti, čia pat į vidų buvo priimti ir Katinėlis Rainakėlis, Šuniukas Amsiukas, Vištelė Raibaplunksnelė su vyru Gaideliu Raudonskiauterėliu. Na ne kitaip – pirštinėlė stebuklinga. Juk visi sutilpo ir dar vietos liko. Tad į draugiją netruko prisiprašyti Kiškis Piškis, Lapė Snapė, Vilkas Pilkas, Meška Lepeška. Ir įsivaizduokit, jie taip susidraugavo, taip smagiai leido laiką, jog nė nepastebėjo, kaip pavasaris medžiuos kapsėti pradėjo. O ir senelis lyg tyčia vėl pro tą vietą žingsniavo...

Tai va. Būtent šią neeilinę stebuklingą istoriją nutarta paviešinti gerosios darželio direktorės Aldonos Čuvalovos parėdymu ir leidimu.

Vasario viduryje „Stebuklinga pirštinėlė“ atsidūrė Švenčionėlių KC scenoje. Tądien vaikų lėlių teatrų peržiūros vyko ir rajono centre, ir Pabradėje. „Rugelio“ grupės parodyta istorija labai patiko komisijai (mat čia vyko lėlių teatrų kolektyvų konkursas „Molinuko teatras“), ir ji suteikė kelialapį į regioninį turą Anykščiuose.

O tai jau buvo nuotykis. Laukė smagi, įspūdinga kelionė. Į ją išsirengė ne tik anksčiau minėti asmenys, bet ir muzikos fėja, įkvėpusi spektakliukui gyvybės ir žaismės, Vanda Miloš bei gerosios bičiulės Rima Paškonienė ir Edita Šablinskienė.

Autobusėlis iki pat Anykščių aidėjo dainomis, tik šokti, o varge, nebuvo galima, nes visi puikiai žinojo saugaus eismo taisykles ir buvo užsisegę saugos diržus (tikro stoicizmo iš penkiamečių pareikalavęs faktas!).

Anykščiai pasitiko svetingai. Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyrio vyr. specialistas, komisijos narys Ramūnas Abukevičius labai šiltai atsiliepė apie „Pirštinėlės“ nuotykius, palinkėjo tolesnės kloties, pamalonino gražiais žodžiais. Visi buvo pagirti, apdovanoti.

Po skanių pietų laukė pluoštelis atrakcijų. Mažieji ypač džiaugėsi susitikę su Siauruku. Tiesa, dar pačiam traukinukui tęsiasi žiemos atostogos, tačiau vagonėliu, valdomu pačių keliautojų, jau prariedėta. Įdomybių netrūko muziejuose, kur stovi didelis garvežys, tremtį menantys vagonai ir kt. Netrūksta čia įvairių daiktų, pasakojančių geležinio kelio istoriją (šiemet siaurukui 115 m.).

Kas galėtų patikėti, jog Anykščiuose angelai gyvena. Ir būtent netoli bažnyčios, kurią kitados nelabasis norėjęs sudaužyti ir tam tikslui Puntuko akmenį tempęs. Tik užgiedoję gaidžiai velniui sutrukdę, ir anas, akmenį paleidęs, sprukęs į dausas. Bet dabar apie angelus, paveiksluose ir ant lentynų, grindų sau vietą suradusius, jaukiai sutūpusius per du muziejaus aukštus. Mediniai, stiklo, krištoliniai, megzti, drožti, velti, lipdyti – įvairaus ūgio jie pasitinka lankytojus palaiminga ramybe. O jei turi gražų norą (gink Die, ne piktą kėslą), vienas Angelas paskolina savo varpelį, kuriuo paskambinus belieka laukti to noro išsipildymo. Beje, savo troškimą galima ne tik sugalvoti, bet ir išguldžius popieriuje, įmesti į tam skirtą dėžutę.

O vieno bendro noro ilgai nė galvot nereikėjo. Jis pats mus susirado – pakilome nuo žemės į 33 m aukštį. Tiesa, ne angelų sparnais, o bažnyčios bokšte įtaisytais 186 laipteliais.

Matyt, angelų auros paveikė, visi laimingai užsikabarojom ir buvom apstulbinti nerealaus, po kojomis plytinčio kraštovaizdžio. Tikra palaima grožėtis Anykščiais iš aukštumų. Be abejonės, negalėjome nepasižvalgyti ir po bažnyčios vidų, kur tvyro rimtis, kviečianti susikaupimui.

Turtingi įspūdžių, kurių pakako iki pat Švenčionėlių, džiaugėmės su Molinuko teatru atradę tikrai stebuklingą pirštinėlę. Stebuklingą ir laimingą.

Birutė RAČINSKIENĖ

Žydrė BOJARŪNIENĖ

 
Reklaminis skydelis