Šventoji žemė – tai šventos vietos, susijusios su Kristaus gyvenimu, veikla ir mirtimi. Jau ne vieną šimtmetį į Šventąją žemę, kartais dar vadinamą Pažadėtąja žeme, keliauja piligrimai iš viso krikščioniško pasaulio. Keliauja norėdami pajusti sakralinę šių vietų palaimą. Praėjusių 2013 metų pabaigoje jau antrą kartą Šventojoje žemėje lankėsi Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos vikaras kunigas Dovydas Grigaliūnas. Pirmą kartą jis ten lankėsi stovėdamas ties apsisprendimo riba – kurį kelią pasirinkti, pasauliečio ar kunigo.

- Pirmą kartą į Šventąją žemę patekau 2003 metais. Tuomet Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau teologiją. Turėjome nuostabų dėstytoją prelatą profesorių Antaną Rubšį, kuris taip vaizdžiai pasakojo apie Šventąją žemę, vietas, susijusias su Kristumi, kad nejučiomis ėmiau svajoti apie piligriminę kelionę į Šventąją žemę. Kai apie tai prasitariau gerb. profesoriui, jis pasakė: „Turėk širdyje, brandink šią svajonę ir pamatysi, kaip vieną dieną ji išsipildys“. Taip ir atsitiko. Pasiėmęs akademines atostogas, susiradęs kontaktus, atsidūriau Šventojoje žemėje. Ir iš karto pamilau Jeruzalę. Tai nuostabus miestas, kuriame sutelpa kelių religijų tikintieji. Buvimas Šventojoje žemėje sustiprino mano tikėjimą. Ten būdamas aš ne tik tęsiau Biblijos studijas, bet ir savanoriavau, nes reikėjo užsidirbti pinigų studijoms. Kadangi Šventojoje žemėje išbuvau ilgiau negu planavau, turėjau galimybes geriau pažinti tas krikščioniui svarbias vietas. Įspūdis buvo nenusakomas žodžiais. Juk kas gali būti nuostabesnio, kaip švęsti Kalėdas Betliejuje, o Velykas – Jeruzalėje. Sakoma, kad pabuvimas Šventojoje žemėje – tai penktoji Evangelija. Prisiliesdamas prie šventų relikvijų, vietų, tarsi skaitai neparašytos penktosios Evangelijos tekstus. Man pirmas apsilankymas Šventojoje žemėje padėjo apsispręsti, ir grįžęs į Lietuvą 2006 m. įstojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją, - prisimindamas savo pirmą apsilankymą ir gyvenimą Šventojoje žemėje pasakoja kunigas Dovydas Grigaliūnas.

- Į antrą kelionę į Šventąją žemę jau važiavai būdamas kunigu...

- Taip, ir įspūdžiai, kuriuos patyriau, man dar gilesni, nes aš turėjau galimybę ne tik melstis, bet ir aukoti šv. Mišias Jeruzalėje Visų Tautų bazilikoje, kurios altorius pastatytas Getsemanės sode, ant tos vietos, kurioje mūsų Viešpats meldėsi prieš suėmimą ir mirtį, ar šalia Betliejaus esančioje piemenėlių lauko uolų koplyčioje, dar vadinamoje Betliejaus lauko koplyčioje, Jeruzalėje aukojau šv. Mišias pačiame Kristaus kape ir kitose vietose. Man, kaip kunigui, tai buvo didžiulė Dievo dovana. Tokios akimirkos dar labiau sustiprina įspūdį, ir jauti dar didesnę palaimą. Kadangi antrą kartą važiavau su piligrimų grupe, galėjau jiems daug ką papasakoti, parodyti tas vietas, kurios neįeina į kelionių maršrutą, - apie antrąjį apsilankymą Šventojoje žemėje pasakoja kunigas Dovydas Grigaliūnas. – Man tai buvo savotiška padėka Dievui, nes išvykdamas po pirmo apsilankymo mintyse pažadėjau sugrįžti čia dar kartą būdamas kunigu ir paaukoti Šventojoje žemėje padėkos mišias. Važiavau su katedros bendruomenės nariais, buvo žmonių ir iš kitur, ir, kaip jau minėjau, buvau jiems savotiškas vedlys. Aplankėme ir tą bendruomenę, kurioje savanoriavau. Jie labai apsidžiaugė pamatę, kad sugrįžau jau būdamas kunigu. Pabuvęs Šventojoje žemėje aš vėl dvasiškai atsinaujinau. Manau, kad kiekvienas kunigas bent kartą turėtų tenai apsilankyti.

- Ar po antro apsilankymo meilė Jeruzalei nesumažėjo?

- Ne, tik dar sustiprėjo. Kelionės metu mes aplankėme ir kitas vietas, svarbias krikščionims. Aplankėme gimtąjį Kristaus miestą Nazaretą, Betliejų. Keliavome per dykumą. Buvome apsistoję beduinų stovykloje. Pamatėme jų gyvenimą iš arti. Tai irgi neišdildomi įspūdžiai. Įsivaizduokit, ką jauti aukodamas šv. Mišias lauke, dykumoje. Tai žodžiais nenusakomas jausmas. Kelionės metu teko ir kupranugariais pakeliauti. Buvome ir Sinajaus pusiasalyje. Kai esi tame krašte ir skaitai psalmes, susijusias su dykuma, tarsi atsiduri tame laike, kai per dykumą keliavo Kristus. Visi nepaisydami ir nelengvų kelionės etapų jautėme lengvą džiaugumą. Meldėmės kiekvieną dieną. Nors grupė buvo įvairi, bet malda ir įspūdžiai mus labai suartino. Dar vienas gražus išgyvenimas – Jordano upėje atnaujintas Krikšto sakramentas. Kai 2000 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II, čia buvo pastatyta šventovė Kristaus krikštui atminti. Pamaldų metu šioje šventovėje atnaujinome krikšto įžadus ir bridome į Jordano upės vandenį. Kelis kartus pasinardinom į upės vandenį ir po to išlipome jau atnaujinę Krikšto sakramentą. Tos šventos vietos verčia žmogų susimąstyti, apmąstyti gyvenimą. Ten būdamas patiri dvasinę ramybę, kurią taip sunku būna surasti mūsų kasdieniniame gyvenime. Kartais sakoma, kad ta patirta dvasios ramybė ir yra susitikimas su Dievu. Ir tą patyriau ne tik aš, bet ir kiti. Būnant Kanoje, kur Jėzus dalyvavo Kanos vestuvėse, trys kelionėje dalyvavusios sutuoktinių poros atnaujino Santuokos sakramentus. Argi ne puikus potyris? Tokių pavyzdžių iš kelionės galiu pateikti ir daugiau, - sako kunigas Dovydas Grigaliūnas, prisimindamas antrą savo apsilankymą Šventojoje žemėje, o kai jo paklausiau, ar dar norės ten sugrįžti, jis atsakė:

- Aš jaučiu prasmę ten vežti žmones ir vesti juos tomis vietomis, kurios susijusios su Kristumi, todėl sakau: „Aš ten dar sugrįšiu“.

O aš šį pasakojimą norėčiau užbaigti piligriminėje kelionėje į Šventąją žemę dalyvavusios aktorės, poetės Meilės Kudarauskaitės eilėraščiu „Betliejus“.

Į nežinią šioji kelionė, nors žinomas kelias.

Greta asilaičiai jau du, manta apkrauti, tipena.

Ant pirmojo – vyras, ant antro,

Minkštai apkloto, -

Jaunutė gimdyvė dairos –

Nuo šilto vilnonio sosto.

O kūdikiui spurdant suremia strėnas.

Jau saulė žema. Violetinės vėlumos

Pažeme rangos. It kurmrausio kupstas

Žėri žaroj kruvinai – Erodijos kalnas stūkso.

ŠITOKIŲ nieks nepriims. Vietos

TOKIEMS nebūna.

Tarpe galvijų gims Žodis, pavirtęs kūnu.

Asilė šildys. Oloje lauželis žerpluos.

Bet danguose įsižiebs neregėto šviesumo žvaigždė –

Dievo ženklas – –

Algis JAKŠTAS