Brangūs tikintieji broliai, sesės Kristuje, šiomis dienomis švenčiame Kristaus prisikėlimo iškilmę, kurią galime pavadinti Gyvybės iškilme. Ją švenčiame būtent pavasarį, kai atgyja, sprogsta gamta, kuomet nauja jėga prasiveržia gyvybė. Ir šį gyvybės troškimą mumyse nėra sunku pastebėti ypač mūsų kraštuose, kuomet iš po šalto ir tamsaus žiemos meto esame taip išsiilgę šildančios saulės spindulių. Tad kuo galėtų šį mūsų troškimą pasotinti šiandienos bažnyčios skelbiama bei švenčiama didžiausia visų krikščionių Velykų iškilmė?

Iš Evangelijos žinome, jog Jėzus gyveno tarp mūsų, kentėjo, mirė ir buvo palaidotas kaip vienas iš mūsų. Jo kapas – vienas iš mūsų. Jo vardas – irgi vienas iš mūsų. Prisikėlęs Jėzus klausė moterų: „kodėl Jo ieškote tarp mirusiųjų?“. Čia galimas mūsų atsakymas galėtų būti toks: „Nes mums patogiau su „tokiais“ faktais, kuriuos visi suprantame“, - niekas nenuginčys, jog mirsime. Kai akmuo užristas, atrodo lyg viskam atėjo pabaiga.

Tačiau apmąstant mūsų tikėjimo Velykų slėpinį iš Evangelijoje aprašytų pasakojimų, mes matome, jog Jėzus ieško žmonių jų neviltyse ir kviečia matyti – Jis prisikėlė! Jo kapas tuščias, kaip ir mūsų kapai tušti. Tačiau tikinčio žmogaus paskirtis yra gyventi. Prisikėlusio Jėzaus kūno šviesa keičia mūsų supratimą apie mirtį. Mirtis Jam nebeturi galios, mums taip pat. Jis ir mus, kaip Evangelijoje aprašyta, kviečia „Nebijoti“,galėtume sakyti, eiti toliau, tai yra peržengti šį, sakytume, neįmanomą mirties slenkstį. Jissiunčia eiti ir skleisti šią nuostabią žinią, jog ir kiti galėtu susitikti savo gyvenimo Viešpatį, kuris suteikia naują prasmę tam, kas mūsų gyvenime kartais atrodo neturi prasmes.

Mūsų gyvenimo kelionėje kai kurie momentai ypač giliai įsirėžia mūsų atmintin. Yra atvejų, kai atpažįstame save bėgančius tuo Kristaus mokinių Emauso keliu, nusivylusius, pasimetusius, nesuprantančius to, kas vyksta. Būna, kad tokiais momentais atsisakome draugų, pamiršę turėję su jais stiprius meilės saitus. O būna, kad jaučiamės ir paties Dievo palikti, apvilti. Kas yra tas Jėzus, kuriuo tikime? Jei būti Jo sekėju reiškia, kad ir mus pačius ištiks rūpesčiai, būsime nevykėliai prieš šio pasaulio galinguosius!

Taigi šiandien esame kviečiami „nebijoti“ šių mūsų gyvenimo kelionėje ištiktų išbandymų, taip pat esame kviečiami neužmiršti, jog „esame palaiminti“, jei, nepaisydami širdies skaudulių, įstengiame bendrauti. Jei pajėgiame apie tai kalbėtis, esame tiesoje. Palaiminti, jei išsaugojame ilgesį, kuris ragina keistis. Esame kviečiami neužmiršti, kad Prisikėlęs Jėzus keliauja su mumis: Jis klausosi mūsų kalbų, laikui atėjus, atveria Dievo ŽODĮ ir laužo Duoną. Kartu su Juo (prie stalo - altoriaus) suvokiame Jo slėpinį ir savo gyvenimo prasmę.

Taip pamažu pradedame suvokti, jog mūsų gyvenimas yra perkeistas Prisikėlusiojo šviesa. Būtent todėl mes esame ne tamsos, bet „šviesos vaikai“. Ir turime niekada nepamiršti, jog toje mūsų kasdienybės rutinoje darbuojasi prisikėlimo galia. Prisikėlęs Viešpats ieško mūsų... Taip, kaip Jis ieškojo mokinių paežerėje. Jis patikina mus, kad nuodėmės atleistos, nesėkmės įveiktos. Jis sumokėjo kainą, mes esame atpirkti, esame nauji kūriniai. Jis ragina mus mylėti ir pasitikėti: Jis klausia mus kiekvieną asmeniškai: „Ar myli mane?“ Jis kviečia: „Palik praeitį: ateik, pasišildyk, valgyk su manimi...“

Todėl švenčiant šiomis dienomis Velykų slėpinį, norėtųsi mums visiems palinkėti, jog Prisikėlęs Viešpats užlietų mus naujos „gyvybės jėga“, jog galėtume su neapsakomu džiaugsmu priimti žinią, kad esame sutaikinti Jėzaus Kristaus, To, kuris mus draugais vadina, jog Jis, dovanodamas mums Savosios Ramybės Dvasią, sušildytu mūsų sužvarbusias širdis savąja meilės ugnimi; pamaitindamas mus tuo maistu, kuriuo Jis vienas gali mus pasotinti. Jog bendrai išgyventas šis Velykų džiaugsmas mus paskatintų dalytis šiuo Prisikėlimo slėpiniu ir Dievo meilės konkretumu su visais mūsų gyvenime sutiktais žmonėmis; ta paprasta tiesa – mes džiaugiamės, nes Jis iš tiesų prisikėlė, mes mylime, nes Jis dėl meilės mums save visą atidavė, mes ištiesiame ranką, nes Jo ranka mus nuolat prilaiko ir veda. O tai daryti kaip pavyzdį ir paraginimą norėtųsi prisimenant mūsų vyriausiojo ganytojo Popiežiaus Pranciškaus pirmąjį Velykini pasveikinimą „Miestui ir pasauliui“(„Urbi et orbi“),kuomet nuo pat savo kaip popiežiaus tarnystės pradžios rodęs nuolankumą ir kuklumąnaujasis popiežius pasakė: „Jėzus prisikėlė! Tai didžiulis džiaugsmas, kad galiu pranešti šią žinią... Norėčiau su šia žinia aplankyti kiekvienus namus ir kiekvieną šeimą, ypač ten, kur kančia ypač sunki...“

Su meile ir džiaugsmu prisikėlusiame Kristuje kun. Dovydas